Ko vertas tavo gyvenimas ?..

Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko galbūt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis, testamentinis lapelis, paliktas žymios XX amžiaus lietuvių mokslininkės, archeologės, mitologės Marijos Gimbutienės knygoje (surastas profesorės artimųjų) yra tai, kokio atsakymo šiandien galbūt ne vienas ieškome. Tekstas rašytas paskutiniais mokslininkės gyvenimo metais.

„Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki mylėti visa, kas jauna, kas auga,džiaugtis artimomis sielomis,įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.
Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su meile... Kiek grynas materialinis pasaulis mokamas transformuoti menininko akimis (sugebėjimais), matant jame tiek, kiek žmogui yra leista matyti.
Jausti prasmę gyventi naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti (transformuoti) gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.
Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kitame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.
Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.
Šioje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje, jei dėl dabartinių aplinkybių negalima stiprėti militariškai ir kt. O tuo tarpu paskutiniai nepriklausomybės dešimtmečiai, dar labiau tremtis rodo, kad lietuviai nesugeba demokratiškai tvarkytis, konsoliduotis didesniems uždaviniams, nes iš vidaus veikia užkerėtos destrukcijos jėgos. Mūsų tautos augimui didžiausios liūtys – savo parapijos masteliu vertinimas, pavydas...vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš (baudžiauninko?) kiauto, trypinėjimo vietoje“.
Tą vakarą suradau ne tik savo kryžiažodžiui reikalingą atitikmenį. Sužavėta profesorės M. Gimbutienės žodžiuose esančios tiesos, pati pradėjau ieškoti deivės, kuri mano tautai neštų vienybę ir santarvę. Deja, uoliai ieškojus suradau tik deivę Konkordiją (romėnų mitologijoje – santarvės ir vienybės deivė). M. Gimbutienė, didžiąją gyvenimo dalį gyvenusi Amerikoje ir tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras, o tarp jų ir baltų, yra išleidusi ne vieną knygą apie dievus ir deives. Mūsų protėviai buvo turtingi savo dievais. Kiekvienas gamtoje besikartojantis reiškinys turėjo apsaugą – savą dievą. Garbindami dievus jie saugojo gamtą puikiai suvokdami, jog besikartojantis gamtos cikliškumas – tai darnos ir gausos žemėje išsaugojimo reliktas. Jis amžinas, nekintantis, kaip amžina ir nedaloma mūsų planeta Žemė.
Prabėgo dvidešimt septyneri nepriklausomybės metai. Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimas. Kokiomis nuotaikomis lietuviai dabar gyvena, puikiai atskleidžia masinės informavimo priemonės. Jos – nedžiuginančios. Akivaizdu, kodėl mes, lietuviai, išsibarstę po margą svietą, niekaip negalime sugrįžti namo. Ilgai ieškojau deivės, kuri padėtų mano tautai nelengvame jaunos valstybės atkūrimo laikotarpyje. Nudžiugau suradusi Perkūną – vieną svarbiausių dievų (pasaulio darnos palaikytojas, kovojantis prieš chaotiškas, pirmapradiškas ir chtonines jėgas) senovės baltų mitologijoje. Manau, Jo akinančio blyksnio reikėtų kiekvienam iš mūsų...
Mano gyvenimas yra vertas tiesos, šviesos ir tikėjimo. O ko vertas tavo gyvenimas?..

Irena VALUŽĖ