Dar vasarą viešėdamas Palangoje, netoli J.Basanavičiaus gatvės esančio batutų parko, pamačiau aukštą vaikiną, mūvintį šortais. Dėmesio gal nebūčiau atkreipęs, jei ne viena ypatinga detalė – bioninė koja, kuria naudojosi tarsi sava. Net nesudvejojęs priėjau prie jo susipažinti ir pasiteirauti – gal būt jis sutiktų papasakoti savo gyvenimo istoriją. 22-jų palangiškis Adrijus Beniušis pasiūlymą priėmė: „Gerai – galbūt padrąsinsiu ir įkvėpsiu kitus nepasiduoti“.
Su Adrijumi saulėtą vasaros dieną pokalbiui susitikome vienoje iš Palangos kavinių. – Adrijau, prisipažinsiu, priėjau prie jūsų, nes labai panašaus kūno sudėjimo vyrą, taip pat su bionine koja, dar vasaros pradžioje mačiau ir Vilniuje – praleidau jį per pėsčiųjų perėją važiuodamas automobiliu Gedimino prospekte.
Pamaniau, kad matau tą patį žmogų.
– Ten tikrai buvau ne aš, nes tuo metu negalėjau būti Vilniuje. Buvau Palangoje. Arba Kaune.
– Tad tikriausiai tokių kaip jūs, turinčių bionines kojas, Lietuvoje yra ne vienas? – Mūsų apie 10, bet gali būti, kad į Lietuvą ir iš užsienio vienas kitas atvyksta. – Pamenu, man teko matyti žmogų su net dvejomis tokiomis bioninėmis kojomis.
-Tiesa, Italijoje, Portofino mieste. Jis sėdėjo uoste ant betoninės krantinės, ausinuku klausėsi muzikos ir lyg niekur nieko sukryžiavęs savo bionines kojas jas siūbavo. Tai labai stipriai įsirėžė į atmintį. Pasidžiaugiau, kad labai geri laikai dabar. Tad ir jus pamačius Palangoje, nesuabejojau prieiti ir paklausti. Adrijau, kokia jūsųo istorija?
– Viskas prasidėjo prieš penkerius metus, kai man buvo 17-ka. Buvau aktyvus jaunuolis, visur karstydavaus, lakstydavau, nesėdėdavau vietoj. Kartą pastebėjau, kad dešinės kojos sąnarys ištino, tačiau per daug į tai dėmesio nekreipiau.
– Skaudėjo?
– Iš pradžių net ir neskaudėdavo. Vis tik vėliau pajutau, kad pasėdėjus pamokose koja imdavo tirpti. Matyt, kažkas užspausdavo nervą. Kai prasidėjo dažnesni nutirpimai, pasakiau mamai. Nedelsiant nuvažiavome pas gydytojus Palangoje. Ten pasakė, kad galbūt skysčiai susikaupę – gal peršalau, gal angina, todėl ir susikaupė vanduo. Na, pamaniau, vanduo tai vanduo, gyvenime jau ne to buvau patyręs, nieko čia tokio. Taip galvojau iki vieno atsitikimo mokykloje šėliojant salėje, kai vienas iš moksleivių trinktelėjo per kelį. Skausmas buvo toks, kad pervėrė visą koją, lyg į nervą būtų pataikę, tarsi atjungė visą koją. Pasidarė neramu – sąnarys ėmė smarkiai tinti. Tuomet jau važiavom į vaikų ligoninę Klaipėdoje. Pasidarėm visus tyrimus – alergijos, širdies, anginos ir t.t. Tuo metu nieko tokio nerado, tačiau daktarei labai nepatiko mano vaikystės ligos istorija. Anksčiau man buvo diagnozuota Osgudo-Šlaterio liga. Tai reiškia, kad ant sąnarių yra didesnės kremzlės nei įprastai. Daktarė išsiuntė padaryti rentgeno nuotrauką. Kai išėjau iš kabineto, dar kokį pusvalandį sėdėjom prie daktarės kabineto su mama ir laukėm. Pasirodė keista, nes daktarė gan ilgai užtruko. Kabineto duris pravėrusi gydytoja pasikvietė tik mamą. Supratau, kad kažkas ne taip. Iš kabineto mama išėjo apsiverkusi. Ji man nieko nepasakė. Nuėjom iki automobilio, kuriame mūsų laukė dėdė. Ir tik tada mama prasitarė: Adrijui vėžys. 18 nuotr.Palangoje gyvenantis Adrijus kovoje su vėžiu prarado koją. Tačiau dirbtinė bioninė galūnė jam suteikė galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Pasirodo, vėžys buvo taip pažengęs, kad visas sąnarys, kaulas buvo tarsi spygliuotas. O tai reiškia – kaputt. Man buvo pasakyta, kad jau kitą savaitę reikia važiuoti į Santariškes ir pradėti labai stiprias chemoterapijas. Man buvo šokas... – Tai siaubinga žinia, o buvote dar paauglys. – Tačiau aš visą gyvenimą mėgau juodą humorą. Tad prieš sužinant diagnozę, dar pajuokaudavom su draugais ir apie tą patį vėžį. Tik šį kartą aš jiems jau sakiau rimtai – man vėžys. Jie netikėjo, sakė – eik, eik, ką čia svaigsti. O sakiau jau per ašaras... Tuomet išskubėjom į Santariškes. Padarė biopsiją, diagnozė pasitvirtino – aukšto piktybiškumo dešinės kojos sąnario osteosarkoma. Prasidėjo intensyvus gydymas. au per pirmąją vasarą padarė šešias chemoterapijas – skyrė arkliškas dozes. Po pirmos chemoterapijos man visi plaukai nuslinko, imunitetas nusilpo. Mano chemoterapija buvo leidžiama – varvindavo savaitėm. Kadangi tai buvo labai aukšto piktybiškumo vėžys, man reikėdavo tikrintis plaučius dėl metastazių. Man juokais sakydavo, kad gali gyvent ir be plaučių. Galiu gyvent, tai galiu, – kažkokie ten aparatai padeda kvėpuot. (Šypteli)
– Kokia buvo daktarų išvada? Ką jie prognozavo?
– Santariškėse pradėjo tirti tą sąnarį, daryti nuotraukas ir ruoštis sąnario keitimui. Lietuvos valstybė tuo metu užsakė dirbtinį sąnarį, kuris dar tada kainavo apie 40 tūkst. litų. Planas buvo toks: apmarinti vėžį, išpjauti sąnarį, įdėti titaninį ir viskas bus tvarkoje. Ta mintimi ir gyvenau. Net pajuokaudavau – gal pjaunam koją ir nereikės vargti? Vasaros pabaigoje, po paskutinės chemoterapijos, man padarė tyrimą, kuris parodo jo rezultatus. Kol laukiau jų, mane paleido į namus. Kai atėjo atsakymai, grįžau į Vilnių, Santariškes. Daktarė užėjo į palatą ir pranešė, kad pas mane šiandien ateis chirurgas pasikalbėti. Supratau – kai tau pasako, kad kažkas ateis pas tave pasišnekėti, gero nelauk. Aš jau buvau susitaikęs su situacija, į depresijas nepuoliau, turėjau labai stiprų šeimos palaikymą ir draugų palaikymą. Atėjęs daktaras pranešė, kad chemoterapijos metu vėžys tik progresavo. Vaistai veikė, bet per silpnai. Viena laimė ta, kad progresavo ne į viršų, o pėdos link. Todėl sąnario keisti jau nebeįmanoma. Galimybė gal ir buvo, bet kilo per didelė rizika, jog operacijos metu gali būti kas nors pažeista, o tai tik pablogintų situaciją. Todėl buvo nuspręsta imtis radikalių priemonių – šalinti koją, o apsidraudžiant – paimti gerą gabalą sveikų audinių.
– Pats turėjote priimti tą sprendimą – sutikti amputuoti koją ir padėti parašą?
– Taip, man pačiam reikėjo priimti sprendimą. Buvo sunku pasakyti ir mamai, ir artimiesiems. Man jau buvo daugiau nei 16 metų, tad aš galėjau pats pasirašyti dėl gydymo. Bet išlikau pozityvus – norėjau gyventi. Juk nėra kitos išeities. Negi tiesiog numirti? 2014 metų rugpjūčio 6 dieną buvo atlikta kojos amputacija. – Kaip prisimenate tą dieną? – Daktarė man pasakojo, kad prieš narkozę chirurgams palinkėjau sėkmės, o vos tik prabudęs po jos sugebėjau padėkoti už gerą operaciją. O tada jau mane perkėlė į reanimaciją, tačiau to momento aš neatsimenu. Viskas vyko Santariškių klinikose – turbūt pačioje geriausioje ligoninėje Lietuvoje. – Vos atsimerkęs pamatėte, kad nebėra kojos... Kokios mintys apėmė? – Prabudau reanimacijoje, na ir nėra tos kojos. Vaistų, mofrino buvau pripumpuotas. Gerti, valgyti noriu. Kaip tik mama atėjo. Aš atsibudęs buvau pozityvus – pasiėmiau telefoną, atsidariau snapchat'ą, nusifotografavau nupjautą koją, pripiešiau kepurę, akis ir persiunčiau draugams susipažinti: čia ponas Kojus. Tokia buvo mano pirmoji žinutė, kad aš gyvas. Toks optimistiškas ir išlikau, nors iki tol jau buvau atlaikęs 6 chemoterapijas. O ji naikina ne tik blogąsias, vėžines, ląsteles. Ji pjauna visą organizmą. Pirmas kadras, kurį savo draugams Adrijus išsiuntė po kojos amputacijos.
– Chemoterapija – kokia tai procedūra? Minėjote, kad buvo paskirta arkliška dozė.
– Mano chemoterapija buvo siaubinga. Turėjau dvi gan lengvas ir vieną labai žiaurią – metotreksatą. Tai vienas stipriausių chemoterapijos vaistų gydant vėžį. Jis ėda viską, jo neigiamas poveikis jaučiamas dar dešimt metų. Kai lengvesnes tabletes duodavo, dar džiaugdavaus, bet kai ateidavo laikas metotreksatui... Turėjau tokį draugą, amžinatilsį Justiną, iš Santariškių ligoninės. Labai rimtas draugas, buvom vienmečiai. Mūsų ryšys buvo labai stiprus, abu ant to paties gyvybės ir mirties slenksčio. Ir abu mėgom juodą humorą. Būdavo, kartu išeidavom parūkyti. Jam buvo kraujo vėžys. Stovim abu, rūkom. Jis su pampersais, nes... nuo chemijos nebelaiko. Staiga sako: „B/&t, prisišikau“. Stovim abu, lūžtam, jis pridirbęs į kelnes. Dar abudu su tuos medicininius aparatus kartu tampomės... Tokiu atveju tas juodas humoras padeda išsilaikyti.
– Ar medikai neprieštaravo rūkymui?
– Nieko tai jau nebepakeis. Čia jau nuo tavęs priklauso – ar tau geriau, ar ne. Nepalengvins situacijos, bet ir nepablogins, lyginant su chemoterapijos poveikiu. – Geras draugas ligoninėje – tarsi ramstis vienas kitam? – Mes metus ligoninėje gyvenom, nebūdavo ką joje veikti. Na, pažaidi videožaidimus, atsibosta. Tai susigalvoji veiklos, pavyzdžiui, sesutes panervinti. Mes tokie buvom su juo, visada dviese. Pamenu, kai jis jau buvo beveik pasveikęs, bet nebeturėjo imuniteto, virusai smarkiai puolė. Taip įvyko, kad aš pirmiau pasveikau ir paleido iš ligoninės. Kaip tik buvo savaitė po jo gimtadienio – grįžau iš Amerikos, buvau pas savo rėmėjus. Parvežiau jam krepšinio batelius, nes jis jų labai norėjo – Justinas buvo krepšininkas. Aš jį pasveikinau, su draugais ligoninėj atšventėm, tortą suvalgėm. Po savaitės man skambina jo mama ir sako, kad Justinas komoje. Deja, nebėra šansų jam atsibusti... Su Justinu buvom labai prisirišę, išvien, lyg kokiame filme. Mes daktarės net juokais klausinėdavom – tai kuris pirmas numirs? Tokie paaugliškai įkyrūs, bet tuo pačiu geri, mus sesutės angeliukais vadindavo.
– Kaip klostėsi reabilitacija po kojos amputacijos?
– Po amputacijos turėjau dar 12 labai stiprių chemoterapijų. Jos nualino organizmą. Būdavo, vos nosį pasikrapštai, visi kapiliarai sutrūkinėja. Tuoj pat tamponą sugrūsdavo į nosį, o tada čiaudėji be perstojo ir vien krauju.
– Vienerius metus praleidote vien tik ligoninėje?
– Taip. Vis tik ligoninėje gyvenant mes nedepresavom. Būdavo sunkių akimirkų, palaikydavom vienas kitą. Juk vien per metus buvo atlikta 18 chemoterapijų ir amputacija. 2015 metų gegužę jau gulėjau Santariškėse, o mano gimtadienis balandžio 17 dieną. Prabėgo metai ir 18 gimtadienį jau atšvenčiau po visko, Palangoje.
– Sakoma, kad amputavus kokią nors galūnę, pacientai ją vis dar jaučia. Jaučiate nupjautą koją?
– Visada. Aš jaučiu ją ir dabar. Jaučiu pėdą, jaučiu, kad mano pėda dega. Toks jausmas, lyg ji būtų įbetonuota. Noriu pajudint ir man nepavyksta. Jaučiu tos pėdos pirštus, bet aš nesugebu pajudint. Tai žiauriai erzina, tad stengiuosi apie tai negalvoti. Būna, kad miegant ima blauzdą labai niežtėti – pasikeli antklodę, o ten nėra ką kasyt. O vis tiek niežti. Būna, pradeda skaudėti, būna skausmas iki ašarų, būna mėšlungis. Na ir turi visa tai iškęsti. O dar po operacijos pusę metų teko vartoti morfijų.
– Ką galvojote prieš operaciją? Buvo baisu žinoti, kad gyvensite be kojos?
– Jei nori gyventi – eisi pro viską. Daug kas priklauso nuo nusiteikimo. Taip, būna žmonės puola į depresiją. Iš depresijos ir dar onkologinės ligos – nieko gero nėra. Ta depresija kartais labiau žudo, negu pati liga. Mane mano pozityvumas veikė labai gerai. Ir turiu puikų to pavyzdį. Iš Santariškių paleisdavo namo kas dvi savaites – atostogų. Dvi chemoterapijos, ir jei kraujas geras, mane išleidžia, važiuoju namo pailsėti. Kartą man pasakė, kad jei kitą dieną padarius tyrimus kraujas bus geras, mes tave paleisim. Bet tą dieną man buvo labai blogai – buvau tik po chemoterapijos procedūros. Aš galvoju: o, mane paleis! Jau pranešu draugams, kažkur išlėksim, šašlykų išsikepsim. Aš taip norėjau ištrūkti, kad per naktį savo mintimis sugebėjau pasikelti kraujo rodiklius iki tokio lygio, kaip normalaus žmogaus. Padarė tyrimus – viskas tvarkoj, galiu važiuoti namo. O namie – vėl nukrinta rodikliai, vemti pradedi, reikia leisti leukocitus ir t.t. Bet tai įrodymas, kad savo mintimis gali daug. Manau, kad tas pozityvumas padėjo man sveikti.
– Tikiu, kad sunkiomis akimirkomis ir tas tas juodas humoras padėjo tvirtai laikytis ir nepalūžti? Ypač girdint skausmingas žinias apie amputaciją, draugų netektis.
– Faktas. Prieš tą ligą turėjau kitą nelaimę. Jau dešimt metų, kaip yra miręs mano tėtis. Galima sakyti, kad mirė ant mano rankų. Galbūt ta nelaimė ir paskatino mano ligą – gal paūmėjo, gal stresas savo padarė. Bet likau užsigrūdinęs. Vis tiek šeimoje reikėjo vyro. O aš įsivaizdavau, kad turiu perimti tėčio vaidmenį ir pareigas.
– Papasakokite, kas nutiko tėčiui?
– Tai įvyko prieš 10 metų, kai buvom nuvykę į Platelius pasiplaukioti jachta, pašvęsti. Naktį grįžom į viešbutį. Aš grįžau anksčiau, tėtis – kiek vėliau. Jau miegodamas išgirdau, kad kažkas šaukia iš apačios. Atsikėlęs pamačiau, kad mano tėtis iškritęs pro langą... Iškvietėm greitąją. Iš Plungės daktarai į Platelius 20 kilometrų važiavo sušiktas dvi valandas. Pasirodo, kai jis krito, jam lūžo šonkauliai. Medikai atvažiavę kėlė jį neprofesionaliai – lūžę šonkauliai sulindo į plaučius, širdį ir kitus organus. Iš pradžių jie sakė, kad tik alkūnė skilus, neva nuvažiuosim į Plungę, sugipsuosim, viskas bus gerai. Išvežė tėtį į ligoninę, o mes su draugais iš paskos. Kai atvažiavom, medikai pasakė, kad viskas, nebėra tėčio... Aš buvau tėvo sūnus – visada su juo, viską kartu veikdavom... Po tėčio mirties likau šaltesnių nervų. Bet nepuoliau į depresiją.
– Manote, kad ligą galėjo iššaukti stresas ir visos kitos emocijos po tėčio netekties?
– Daug kas galvoja, kad mano liga atsirado dėl tėčio mirties. Bet niekas tiksliai nežino. Be to, tėtis sovietmečiu tarnavo branduoliniame poligone. Jis buvo gavęs radiacijos. Kartu tarnavęs jo draugas mirė nuo smegenų vėžio. Gali būti, kad ta radiacija pakeitė DNR, o aš gal būt tai paveldėjau. Tą patį man sakė ir daktarai – liga 99 proc. paveldėta. Tačiau yra dar tas vienas procentas – nes ši liga, osteosarkoma, dažniausiai pasitaiko vyrams, jauniems ir aukštiems. Aš jau 17 metų buvau 193 cm ūgio. Įprastai ši liga pareikalauja ne gyvybės, o amputacijos – jei laiku pašalinama galūnė, užkertamas kelias ligos plitimui. Tačiau būtina stebėti plaučius, nes būtent juose pirmiausiai atsiranda metastazės. Tad sunku spręsti, kas iššaukė ligą – gal stresas po tėvo mirties, gal tie genai čia prisidėjo. Nors tada buvau vaikas, bet jau supratau kas vyksta, tad gal tuo momentu ir iššaukė kažkokius dalykus.
– Kaip su mama sutariate?
– Su mama labai gerus santykius palaikom. Ji visada žinojo, kad aš stiprus. O jei aš stiprus, tai ir mama stipri. Taip pat turiu seserį, jai 31-eri, gyvena Airijoje su vyru. Jiems viskas gerai.
– Papasakokite apie savo dabartinę dirbtinę koją-protezą. Kas tai per įrenginys, nes iš šalies žvelgiant, vaikščioji puikiai.
– Tai yra bioninis kojos protezas su mikroprocesoriumi viduje. Jų kainos skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių eurų. Lietuvoje niekas nedaro tokių patogių protezų. Iš karto po amputacijos turėjau lietuvišką, tačiau dažniau vaikščiodavau su ramentais. Lietuvoje yra vienas protezuotojas, kuris padarytų kažką panašaus, bet mano protezas yra iš Amerikos. Visa ši konstrukcija yra šedevras. JAV pamatyti tokius žmones su protezais yra įprastas dalykas, tarkime, kokiame Niujorke.
– Kaina priklauso nuo modelio, specifikacijų?
– Sąnarys yra visur tas pats, kitos dalys, pavyzdžiui, vakuumo sistema, yra daromos pagal žmogaus poreikius, fiziologiją ir t.t. – Tokia koja – brangus malonumas. Gavote paramą iš valstybės? – Tai yra viena didžiausių ir svarbiausių mano istorijos dalių. Kol aš gulėjau vaikų ligoninėje, mane pastebėjo labai geri ir įtakingi žmonės, Amerikos lietuviai Johnas ir Marcie Kazickai. Jie yra mano antra šeima Amerikoje. Tai šilti ir geri žmonės, kurie mane išgelbėjo. Jei ne jie, būčiau vaikščiojęs su lietuvišku protezu arba būčiau vienas iš daugelio žmonių, kurie vaikšto su ramentais arba yra neįgaliojo vežimėlyje. Palyginus mano dabartinį ir lietuvišką protezus, skirtumas yra lyg diena ir naktis. Kai mane Amerikoje pamatė su lietuvišku protezu, klausė, iš kokio akmens amžiaus grįžau? Ir kaip su tokiu sugebėjau atvykti į Ameriką. O aš ir pro oro uostus praėjau...
– O kojos kaina – paslaptis?
– Suvedus internete informaciją apie tokį patį modelį, kainos neparodys, nes tai yra individualus pačių kūrėjų darbas, konfidenciali informacija. Nenoriu jos atskleisti vien dėl rėmėjų.
– Jei žmogus turi panašią problemą, kaip jam sužinoti, kiek tektų išleisti už bioninę koją?
– Viską pasakytų protezuotojas. Nuėjus pas jį, jis sudėliotų, kiek kas kainuoja. Šios kojos gamintojas yra vokiečių įmonė „Ottobock“.
– Tačiau dėl jos važiavote į JAV?
– Taip, protezus gamina vienas gamintojas, o protezuotojai jau gamina kitas dalis pagal kiekvieną atskirą atvejį. Tai kelių įmonių bendras kūrinys. Pasaulyje yra ne viena kompanija, kuri gamina tokius protezus, bionines galūnes, bet „Ottobock“ yra patys stipriausi, patikimiausi, jų technologijos yra pagrindinės. Kai buvau Niujorke pas savo protezuotoją Chrisą, tuo metu kaip tik viešėjo „Ottobock&ldq
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.