Kokia dabartinė Palangos smulkiojo verslo padėtis?

Mes visi jau pripratome, kai verslininkus dažnai vadina išnaudotojais, piktais žmonėmis ar net banditais. Bet ar nors retsykiais susimąstome, kad be šių verslininkų nebūtų nei darbo vietų, nei didžiosios dalies sumokėtų mokesčių. Politikai prieš rinkimus ypač mėgsta glaudžiai bendradarbiauti su verslininkais, tikėdamiesi vadovų ir jų darbuotojų paramos. Bet vos tik atsidūrę ant valdžios pjedestalo, viską, kas buvo žadėta, greit pamiršta ir netgi pradeda galvoti apie kai kuriuos verslo suvaržymus, draudimus ar panašius dalykus.
Mano nuomone, šiandieninė Palangos smulkiųjų verslininkų padėtis yra nepavydėtina. Jie nėra palaikomi ir skatinami savo miesto valdžios atstovų. Juos daugiau yra norima suvaržyti nei suteikti galimybę plėsti verslus ir tuo kelti mūsų miesto verslumą. Kai kuriais atvejais miesto valdančioji dauguma net negirdi ir nesikalba su smulkiaisiais verslininkais.
Kas gali atsakyti: kuo palangiškis verslininkas yra blogesnis už kauniškį ar vilniškį? Kodėl vieni pasiūlę verslo idėją, gali gauti dovanų valstybinę žemę, o kiti ne? Nejaugi mūsų vietiniai verslininkai negali sugalvoti perspektyvios verslo idėjos? Tuo aš abejoju.
Manau, kad vietiniai verslininkai yra nusivylę valdžios persivertimu pasibaigus rinkiminei kampanijai. Jie tiesiog žmogiškai pyksta, nes už jų geras iniciatyvas jie patys ir nukenčia. Prisiminkime, kad ir „Palangos stalą“. Ši šventė buvo verslininkų idėja, kad galėtų pritraukti daugiau žmonių, poilsiautojų. O valdantieji savo ruožtu sugebėjo ne paskatinti sėkmingą iniciatyvą, o ją apmokestino. Tai štai ir kontrastas: atvažiuoja verslininkas iš Vilniaus su „grandioziniu verslo planu“, kaip pastatyti prekybos centrą ir jam yra padovanojamas žemės gabalas. O vietiniai verslininkai yra skriaudžiami ir apmokestinami net ir už mažas, bet ne ką blogesnes, iniciatyvas.
Taigi, kur mūsų miesto patriotiškumas, savų žmonių palaikymas? Nejau mes turime labai daug valstybinės žemės, kuri dalijama į kairę ir į dešinę? Ar tai teisinga, kai dar nėra pasibaigusi žemės reforma ir nėra atkurta palangiškių nuosavybė. Beje, atrodo, kad neturime Palangoje smulkiojo verslo asociacijos, viešbučių asociacijos. Ar su jais pasitarėme, padiskutavome? Ne? O kodėl? Juk jie tam ir yra!
Netolimoje ateityje dar vienas „grandiozinis planas“ laukia valdančiųjų atsakymo. Šeimininkai turi 1 ha žemės (žinoma, jiems per mažai), kuriame „sugalvojo“ statyti trijų dalių sporto-laisvalaikio-poilsio kompleksą. Su savivaldybe „suderino“, gražių atviručių parodė ir dabar laukia rezultato – 9 ha žemės dovanų. Žinoma, galima apsvaigti nuo pristatytos beveik utopinės idėjos: bus ir baseinas su ledo arena, kuris galės būti skaidomas į mažesnius ir didesnius baseinus. Bus ir pasagos formos žirgynas, jojimo mokykla, konkūrų aikštė su tribūnomis. Ir dar viešbutis, ir prie jo dar motelis! Atrodo pagaliau, o pagaliau Palanga turės visos Lietuvos išsvajotąjį olimpinį baseiną! Pagaliau Palanga bus išlaisvinta iš sezoniškumo gniaužtų! Yra tik du maži ir labai nereikšmingi (palyginti su siūloma idėja), veiksniai. Pirmasis iš jų – finansavimas. Nežinoma į kokius fondus bus kreipiamasi ir ar jie finansuos privačias idėjas. Ir antrasis veiksnys: tai mūsų miesto saugikliai. Kas garantuos, kad numatytoje vietoje bus įgyvendinama būtent ši sporto-laisvalaikio-poilsio komplekso idėja?
Mano pasiūlymas labai aiškus: bendraukim ir tarkimės su savais verslininkais. Jie geriausiai žino, kas Palangai yra geriausia, nes jai dirba jau po 20 metų. O politikai, deja, bet dvidešimt metų valdžioje neišlieka. Kada suprasim, kad kažką draudžiant vietiniams verslininkams, apsunkinant jų iniciatyvas, neatsiklausiant jų nuomonės, mes tik pjaunam šaką, ant kurios patys sėdim. Po kiekvieno ištarto „ne“, turi būti pateikiama alternatyva. Ir šis mano pasiūlymas visiškai nereiškia, kad esu prieš kitų miestų ar šalių investuotojus. Mano nuomone, būtina tartis, bendradarbiauti, ieškoti optimalių sprendimų su vietiniais verslininkais, kurie gali patarti, nukreipti tinkama linkme ir patys sukurti kažką gražaus, jei tik bus suteikiamos galimybės. O ne pirmenybę ir audiencijas teikti svetimiems, kol dar savų bėdos neišspręstos.