„Laiko perspektyvos“ sušildė Birutės parko Sargo namelį

Ar tikite, kad sumanymų, entuziazmo ir, svarbiausia, noro kurti ir veikti nestokojantys jauni žmonės gali sušildyti sienas, į kurias šaltis smelkėsi ne vieną žiemą? Jei netikite, užeikite į prie centrinio įėjimo į Birutės parką esantį Sargo namelį, ir akivaizdžiai tuo įsitikinsite.
Pastate, statytame grafo Felikso Tiškevičiaus laikais, ir kuriame gyvenimo apraiškų pastaraisiais metais būdavo tik vasarą, nuo rudens vidurio įsikūrė, o gruodžio 21-ąją visuomenei atsivėrė projekto „Laiko perspektyvos“ dalyviai. Jie – grupė Palangos ir Šventosios jaunuolių, susibūrusių po Moksleivių klubo kūrybinių dirbtuvių, vadovaujamų Raimondo Daukšos, vėliava. Grupė, kurios idėjomis, kaip sakė R. Daukša, patikėjo bei pasitikėjo Kultūros centras (atskiras dėkui – renginių organizatorei ir režisierei Aušrai Latonienei) ir Birutės parko direkcija, įleidusi kūrybingąjį jaunimą į istorinį pastatą.
„Pirmoji projekto „Laiko perspektyvos“ paroda skirta Jono Meko jubiliejui, – pasitikdami ateinančius lankytojus pasakojo kūrybinių dirbtuvių nariai Renata ir Gvidas. – Kas taip nusprendė? Ko gero, visi. Beje, norime pabrėžti, jog paroda, kuri turėtų veikti maždaug iki sausio vidurio, o norinčių ją pamatyti laukiame nuo ketvirtos valandos popiet iki septintos – aštuntos vakaro, bus atnaujinama – ketiname ją vis papildyti“.
Į laiko perspektyvas panardinančių daiktų, garsų ir vaizdų – tiesiog visos aplinkos – kūrėjai sako, jog jų dirbtuvės atskiro pavadinimo neturi. Tačiau jie jaučiasi esą antroji avangardinio meno kūrėjus vienijusio – ir tebevienijančio – judėjimo „Antilox‘-ai“ karta.
„Išvardinti, kas tai kartai priklauso? Be mūsų dviejų, Vidas, Rūta, Diana, Justina, Akvilė, Violeta, Gintautė, Ona, Benas, Antanas, Povilas, Raimonda, Andrius, Dovydas. Gal ką nors praleidom? – peržvelgia bičiulius Gvidas su Renata. – Dalyvių skaičius nėra baigtinis, mūsų būrelis tai pasipildo, tai sumažėja“.
Laiko perspektyvas Sargo namelyje kuria jau pats interjeras. Pirmojo aukšto lubos bei viena sienų drapiruotos sovietinių laikų laikraščiais. Kada kas paskutinį kartą matėte ir čiupinėjote „gyvą“ „Tiesą“? (teiraujuosi tų, kieno bent jau mokykliniai metai įeina į sovietmečiu vadinamą laikotarpį, jaunesniems visa tai – istorija). Ant sienų – vinilinės plokštelės. Tos, kurios nebetinkamos naudojimui. Kurios dar tinkamos – pagarbiai sustatytos lentynoje, CD diskelių kaimynystėje. Beje, tądien, kai turėjau garbės susipažinti su jaunaisiais „Antilox‘-ais“, skambėjo „Quin“ kompozicijos. Vinilinės, taip sakant. O tarp gyvų plokštelių – dar 1925 metais išleistas Lui Armstrongo diskas.
Vietoj portjerų, dengiančių sąlyginai vadinamo svečių kambario – su židiniu, kuriame tikra ugnis!– lentynas ir jose išrikiuotas kolbas bei kolbeles, bei skiriančios mažesnę pirmojo aukšto patalpą nuo didžiosios kabo sukarpytos senos kino juostos. Už šios improvizuotos užuolaidos išvysite visko – nuo seno gaublio bei kino kameros iki plastmasinės eglutės, kurios šakelės papuoštos „štampuotais“ žiedais su „gintaro“ akutėmis. Daiktų ir detalių gausybė. Nevardinsim. Geriau pamatyti.
Laiptai į antrąjį aukštą bei vienas iš ten esančių kambarėlių nukabinti Renatos animė stiliaus piešiniais. Paslaptingame kambariuke (ar gal koridoriuke) – švendrių siena. Prieš ją surikiuoti tie daiktai, kuriuos jaunimas rado pačių švendrių beieškodami. Praėjus šią patalpą patenki į dar vieną paslaptingos šviesos nušviestą kambarį su praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį menančia sofa, ant kurio sienų – senos nuotraukos. Tikros, jei taip galima sakyti: ne skaitmeninės, „rankų“ darbo bei ryškinimo. Ir jei pirmame aukšte skambėjo F. Merkurio balsas, antrajame – Antano Mončio švilpiai. „A.Mončio namuose-muziejuje diską nusipirkome“, – prasitaria moksleiviai.
„Iš kur ėmėme medžiagas? Iš visur. Laikraščiai – iš šio namelio palėpės. Didžioji jų dauguma spausdinta 1983-iaisiais. Kitkas – iš visokiausių įstaigų palėpių bei rūsių. Kai ką radome patys, kai ką žmonės sunešė. Ir tebeneša. Kas viską jungia? Laikas. Vyresni, atėję čia, galės prisiminti, su kuo augo, o jaunimas galės susipažinti su tuo, kas sena, kas buvo, kai dar nebuvo mūsų, ir kas iš to išaugo. Mums tai – lyg akiračio praplėtimas ir pažinimas to, prie ko neturėjome galimybės prisiliesti“, – šypsosi pašnekovai.
Patys pašnekovai labai smagūs. Jie pasiryžę kiekvienam svečiui – jeigu jis tik to norės – viską aprodyti, papasakoti. Turi ir ką dar parodyti: savo pačių darytas nuotraukas bei „susuktus“ filmukus nuo pat to momento, kai lauke prie namelio iš dabar grindis dengiančio kilimo buvo išmušinėjamos dulkės. Tam, kad į namelį grįžtų šiluma.