Laisvė – tai teisė nemeluoti ir... „Homo passivus“

Meilės abėcėlė neišsitenka raštingų žmonių raidyne nei žodyne. Meilė pirmučiausiai yra švelnus gerumas, atlaidumas, netgi reiklumas, sąžininga savikritika ir net artimo kritika, drausmingumas, nes juk visos priemonės yra geros, kurios veda į gerą tikslą.
Meilės yra tiek, kiek aš pats jos atrasiu savyje ir savimi, kantrybe, valios – PROTO pastangomis, – tik tada galiu tikėtis grįžtamojo gerumo ryšio ir to, kad manim patikėtų ir su manimi protingai skaitytųsi.
Meilei receptų dar neparašė jokia santvarka abipus žemės rutulio – nei LTSR, nei Maskvoje, nei Argentinoje ar Vladivostoke. Meilei visas akis ir savas „Širdies rankas“ turime kiekvienas iš mūsų, ir mylintis neabejingas, žaibiškai suvokia, kodėl dingsta šypsena iš brangaus žmogaus veido, kodėl jis nuliūdęs, – „mano nuotaika yra tavo“, štai todėl aš nesu abejingas ir tavo ašarai. Ką galiu padaryti, kad toji ašara kuo greičiau nudžiūtų? Nelaukiant jokių nuorodų „iš aukščiau“, nesivadovaujant kitapročiais, aš privalau priimti sprendimą. Nemeluojant sau. Pasitarus tik su sąžine – dieviškąja patarėja.
Kitaip negerbsiu savęs.
Pavirsiu „Homo passivus“. Tai neiniciatyvus, individualios veiklos nevystantis, masinės pasąmonės bei instinktų ir aktyvesnių jėgų (dažniausiai valdžios aparato) valdomas asmuo.
„Bestuburis“, – tartų mano tėviškėnas Čekiškėje, ant maironiškai žavingo ir vaikui „neįveikiamai aukšto“ skardžio prie Dubysos, virš Dubysos, bet vistiek rūpi ant jo užlipti, nes užlipęs pamatysi dar daugiau – gal net Baltijos jūrą!
„Homo passivus“, laukdamas valdžios sprendimų, taip pat geisdamas jai įsiteikti nuomonės nekeičia, kaip puskojines, plaukia pasroviui su masėmis, negalvodamas, kad tarp visų gali būti ir nedorėlių, pašlemėkų, vagių, net plėšikų, o jei sukirba vidinis balselis – jį nutildo alkoholiu.
Tai prisitaikymas, bet ne individuali mąstančio, garbingo žmogaus elgsena.
Tačiau... gana teorijų!
Neslėpiau ir niekam ne tik Palangoje neslepiu: aš irgi buvau „Nacionalinės Bohemos lygos“ žaidėjas. Žinau ir aktorius, ir režisierius. Puikiai pažįstami manosios kartos „Žaidėjai ir kormoranai“. Svaigduobės ir smegduobės. Melas kvadratu. Bepozicinis egoizmas. Vienas kito apvaginėjimai, siekiant egzistencinių privilegijų tik sau, o menininkų pasaulėlyje virš visų vizijų dūmų niekada neišblėsta „Tuštybės aureolė“. Doras, blaiviai mąstantis palangiškis sakytų: „Šūdas – ant šakių, šūdas – nuo šakių. Nulis“. „Homo passivus“. Melas sau, dvasinės nuolaidos kenkia ir visuomenės, mažiausios vietovės bendruomenės gerovei, garbei ir geram vardui. Šiek tiek jau „apsamanojusi“ viena Palangos „raštvedybos tvarkytoja“ prieš pusantro dešimtmečio kamerinėje kompanijoje, sriuobdama alų, atskleidė savo „dvasines kortas“: „Man viskas – tas pats. Mus vienija tik kasos langelis. Aš viena galvoju, antra – sakau, trečia – darau ar rašau. Svarbiausia – mechaninis darbas“.
Tada, menu, atidengiant biustą iškiliam daktarui, pirmam Palangos burmistrui Jonui Šliūpui aš pagalvojau: „Štai taip ir prisiveisia šimtai chameleoniškų veidmainių. Bet... pala, pala, pala, Palanga, juk ir aš – tarp melagių.
Dabar, kai girtuoklystė Lietuvoje įgijo „pasaulinės lyderystės“ mastą, kai Kražių skerdikas į amžinybę „išsiuntė“ net keturias niekuo dėtas labai gražaus, Lietuvos kultūrai per amžius atsidavusio miestuko gyventojas, aš vėl ir vėl galvoju: „Viešasis blogis prasideda nuo individo melo sau, nuo bevalystės ir pareigų, atsakomybės, įsipareigojimų vengimo šeimai ir visuomenei“. „Homo passivus“ yra vienadienis, parazitinis vartotojas, išnaudotojas, Bailys, Menkysta, Abejingas stebėtojas. Kražių tragedija gali pasikartoti ir Palangoje. Visur. Todėl būkim principingi ir reiklūs, visų pirma, sau, tada – politikams, kaimynams, visiems kuriantiems dvasinę „Palangos pagadą“.
...Kol rašiau, kaimynystėje ant suoliuko vėl susėdo keturi vyrai, vėl geria vyną.