Leonardas Skirpstas: „Truputėlį liūdna, kad taip greit pralėkė tie penkiasdešimt metų“ (FOTOGALERIJA)

Jie Palangos vidurinę mokyklą baigė 1975-aisiais, prieš 50 metų, o gegužę jie rinkosi į klasės susitikimą – dar vieną. „Kaip įprasta, vyravo puiki nuotaika, vėl akimirkai galėjome pasinerti į jaunystės dienų prisiminimus. Truputėlį liūdna, kad taip greit pralėkė tie penkiasdešimt metų. Labai miela, kad į mūsų susitikimą atėjo klasės auklėtoja Stanislava Pesienė, kuri šiemet gruodžio mėnesį švęs savo 90 metų jubiliejų. Mus taip pat nudžiugino ilgametis mūsų mokyklos mokytojas Algimantas Želvys,“ – „Palangos tiltui“ sakė Leonardas Skirpstas, susitikimo dalyvis, žurnalistas, dažnas Palangos svečias. „Palangos tiltas“ su juo kalbėjosi.

– Kiek mokinių buvo jūsų klasėje? Kokie jų likimai? Ir kiek atvyko į susitikimą? Turbūt dalis – jau Anapily...

– Įprastai susitinkame savo mokykloje. Mūsų klasėje buvo 35 mokiniai. Šį kartą į susitikimą atvyko trylika. Keletas serga, dar keli – išvykę. O dvylika klasės draugų jau išvyko visam laikui... Nemažas būrys mūsų merginų dirbo medicinos srityje. Turėjom savo gretose mokytojų, dailininkų, užsienio kalbų ir šiuolaikinių technologijų žinovų...Mūsų bendraklasė jau daug metų vadovauja Antano Mončio namui-muziejui, o vienas klasiokas net valdė Palangą – dirbo miesto meru.

–  Kokie ryškiausi jūsų prisiminimai apie mokyklą ir 1975-ųjų Palangą?

– Jau pusę amžiaus nuolat kartoju, jog mums pasisekė, kad mokėmės ir baigėm Palangos vidurinę. Ir kad turėjom nemažą būrį nuostabių mokytojų. Lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Jonas Brindza, chemiją (o tuo pačiu, man svarbiausia, vadovavo foto-kino būreliui) – Algimantas Želvys, fiziką – Algirdas Taurinskas, prancūzų kalbą – Stanislava Pesienė, darbus ir suvenyrų gamybą – Vytautas Kusas.

– Ar turėjot klasėje hipių? Ar pasikuždėdavote apie Lietuvos tarpukario Nepriklausomybę?

– Taip, tokių buvo, ilgi plaukai ir kliošinės kelnės buvo labai madingi. Vasaros vakarais sėdėdavom ant akmenų prie Rąžės upelio ir klausydavomės per Liuksemburgo radiją transliuojamos „Beatles“, „Rolling Stones“, „Animals“, „Led Zeppelin“ muzikos...Beje, 1972-aisiais, po Romo Kalantos susideginimo ir viešų, bet stichiškų jaunimo protestų, valdžia Lietuvos mokyklose uždraudė ilgus plaukus. O dėl Nepriklausomybės...Daugelis puikiai žinojo, kad anuomet dėstoma istorija buvo suklastota, iškraipyta, iškūpiuruota, nes ne vieno draugo tėvai buvo „grožėjęsi“ Sibiro platybėmis...

– O kaip linksmindavotės?

– Pramogų pasirinkimas buvo kuklus. Vienuoliktoje klasėje buvau atsakingas už mokyklos kultūrinę veiklą. Tekdavo organizuoti įvairius renginius. Šokių vakarai buvo populiariausi. Pamenu, nusipirkau laaabai madingus batus su platforma. Tik bėda, kad pasiūti jie buvo Kauno avalynės fabrike „Raudonasis spalis“... Iki šokių pabaigos nesugebėjau išbūti, nes nutrynė kojas juodai. Namo grįžau basas, nešinas rankose tuos „raudonuosius spalius“...

–  Spausdinti nuotraukas ir straipsnius pradėjote dar būdamas devintokas. Kokiame laikrašty ar žurnale? Koks laikraštis tuomet buvo leidžiamas Palangoje?

– Deja, bet anuomet Palanga laikraščio neturėjo. Baigiau aštuntą klasę, egzaminų nereikėjo laikyti, tai laimingas marširavau po Palangos gatves. Priešais universalinę parduotuvę stovėjo spaudos kioskas. Ėmiau vartyti laikraščius, tik žiū, ogi ten išspausdinta mano nuotrauka! Ši pirmoji publikacija Kretingos rajono laikraštyje ,,Švyturys“ ir nulėmė mano profesijos pasirinkimą. Netrukus mano nuotraukas spausdino „Moksleivio“, „Mūsų gamtos“, „Jaunimo gretų“ žurnalai, dienraštis „Komjaunimo tiesa“ ir net Leningrade (Sankt Peterburge) leidžiamas žurnalas „Kastior“ (rus. „Laužas“). Fotografijos būrelio vadovas A. Želvys paakino surengti savo personalinę parodą. Ji buvo atidaryta 1975 metų vasario 1 dieną. „Naglio“ kino teatro patalpose. Šis įvykis sukėlė daug šurmulio. Mano darbais susidomėjo spauda, televizija. Netrukus tapau jauniausiu Lietuvos fotografijos meno draugijos nariu.

–  Todėl ir studijavote žurnalistiką Vilniaus universitete?

– Žurnalistika ir fotografija mane patys susirado, todėl kitų variantų nesvarsčiau.

–  Kur teko dirbti, kokiose redakcijose?

– Pirmoji mano darbovietė buvo Vilniaus universitetas. Po antrojo kurso įsidarbinau korespondentu Universiteto laikraštyje „Tarybinis studentas“. 

Baigęs Universitetą gavau paskyrimą į „Kooperatininko“ žurnalą, tapau iliustracijų ir reklamos skyriaus redaktoriumi. Per savo žurnalistinės veiklos metus išspausdinau šimtus fotografijų ir straipsnių, surengiau daugybę parodų.

 – Esate išleidęs ir knygų, tiesa? Paskutinioji – apie savo klasę. Ar sudėtinga buvo ją rašyti? Kaip gimė tokia mintis? Kam esat dėkingas už jos leidybą?

– Esu išleidęs per dešimt knygų. Man taip pat džiugu matyti savo nuotraukų Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus knygoje „Pokalbiai nesilaikant protokolo“, Kazio Sajos „Skudurėlio takas“, Rimanto Dichavičiaus „Laisvės paženklinti“, Stasio Petrausko monografijoje ir kitose. Paskutinė knyga „Palangos vidurinė mokykla. 1975 metų abiturientų laida“. Tai labiau kolektyvinis darbas. Devintoje klasėje ėmėm kurti metraštį. Patys rašėm straipsnius, klasės draugė Rima Stauskaitė (Masiulienė) rinko juos ir perrašydavo ant storų braižybos lapų, kita klasiokė Birutė Andriekutė nupiešė mūsų draugiškus šaržus. O mano darbas buvo viską fiksuoti ir spausdinti nuotraukas. Šiame leidinyje publikuota per 350 nuotraukų. Tai tikrų tikriausia ano laikotarpio dokumentika. Šią knygą išleidau savo lėšomis, tai dovana mano mieliems klasės draugams ir mokytojams.

– Per 50 metų Palanga pasikeitė neatpažįstamai. Kas jums dabar patinka Palangoje? O kas nelabai? Kodėl?

– Esu tikras palangiškis, todėl iš patriotizmo apie pasitaikančius negerumus viešai nediskutuoju... Pastaruoju metu Palanga pagražėjo, atsirado daugiau laisvalaikiui, pramogos skirtų objektų.

–  Ką dabar gyvenime veikiate?

– Darbuojuosi savo šeimos versle. Per gyvenimą esu sukaupęs ganėtinai nemažą negatyvų archyvą. Bandau juos suskaitmeninti. Tai beprotiškai laikui imlus užsiėmimas. Turiu devynis anūkus: kai visi susibėgam krūvon, būna daug jaukaus šurmulio!

–  Ar dažnai lankotės Palangoje?

– Dažnai. Mano Mama gyveno Užkanavės gatvėje. Šį pavasarį Jos netekau... Norėčiau grįžti į tėviškę, tik, žinoma, ne kojom į priekį... Palanga man – tikra ramybės oazė. Net ir su savo triukšminga Jono Basanavičiaus gatve.

– Ar manote, kad žurnalistika išliks, pajėgs atsispirti dirbtiniam intelektui? Kas jums nepatinka dabartinėse medijose?

– Džiugi naujiena, kad mūsų žurnalistika jau pasiekė dugną ir kristi žemiau nebėra kur... Kita vertus, su viltim laukiu geresnių metų. Šiuolaikinės technologijos labai padeda mūsų profesijos žmonėms žaibiškai perduoti naujienas, apdoroti vaizdus. Manau, kad žurnalistika – nemari...