Leono Šidlausko šeimai tremtyje padėjo išgyventi ir atsivežta siuvimo mašina bei dviratis

Linas JEGELEVIČIUS

Prieš 75 metus, spalio 2–3 dienomis, sovietinė valdžia vykdė masinę Lietuvos žmonių trėmimo operaciją „Osen“ („Ruduo“), kurios metu suėmė ir iš Lietuvos prievarta išvežė 4143 šeimas (iš viso 16 150 asmenų, iš kurių 5278 buvo vaikai). Trėmimams buvo suformuota 16 ešelonų (10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį). Trėmimus vykdė net 23 088 okupantai ir jų kolaborantai – stribai, milicininkai, partiniai aktyvistai.

1951 m. spalio 2 d. per sovietinės valdžios masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą operaciją „Osen“ („Ruduo“) iš Marijampolės apskrities Trakiškių kaimo buvo ištremta ir buvusio Palangos senosios gimnazijos direktoriaus Leono Šidlausko tėvų Vytauto (gim. 1908 m.) ir Onos (gim. 1914 m.) Šidlauskų šeima su 8 ir 5 metų mergaitėmis ir vos 9 mėnesių kūdikiu berniuku. Leonas Šidlauskas gimė 1954 m., tėvams esant Sibire. Šeimos galva Vytautas Šidlauskas iki šio ištrėmimo jau buvo patyręs sovietines represijas – jis keletą metų buvo įkalintas viename iš Archangelsko lagerių. Sesuo ištrėmimo metu buvo 8 metų amžiaus. 

L. Šildlauskas atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.

Šidlauskų šeimos tremties istorija remiasi jo vyriausios sesers Irenos rašytiniais ir žodiniais prisiminimais.

–  Ką jūsų sesuo prisimena apie TĄ dieną?

–  1951 m. spalio 2 d. buvo saulėtas antradienis. Pasibaigus pamokoms, antros klasės mokinė Irena ėjo iš mokyklos Marijampolėje į savo namus Trakiškių kaime (apie 2,5 km nuo mokyklos). Ją, jau beeinančią iš mokyklos namo, pasitiko su vežimu atvažiavęs Trakiškių kaimo gyventojas Petkevičius ir pasisiūlė parvežti į namus. Nėra abejonių, kad šis asmuo bendradarbiavo su okupacine valdžia ir, tremiant šeimą, buvo pasiųstas skubiai parvežti ištrėmimui jų dukterį. Vežimui pasukus nuo akmenimis grįsto Marijampolės–Prienų kelio vieškeliu namų link, Irena pamatė, kad visa sodyba yra apsupta uniformuotų kareivių su šautuvais. Vežimui atvažiavus į kiemą, netoli namo durų pamatė stovintį sunkvežimį – „palutarką“, į kurį krovė mantą. Sunkvežimyje jau sėdėjo jos 5 metų sesuo Danutė ir 9 mėnesių broliukas Stasys vežimėlyje. Tėvas su mama, prižiūrint NKVD pareigūnams, į sunkvežimį krovė daiktus. Mažoji Irena įsiminė, kad tėvas, nešdamas daiktus, verkė, jos mama ir močiutė su ašaromis akyse garsiai aimanavo. Verkė ir balsu dejavo senelis bei keletas atbėgusių kaimynų. Artimiausioji kaimynė Marija Andriuškevičienė atnešė ir atidavė tremiamai šeimai paltį lašinių, stiklainių su uogiene, keletą didelių kepalų ruginės duonos. Kieme nuolat sklido susirinkusiųjų aimanos ir verksmai. Kai tėvus susodino į sunkvežimį, per sunkvežimio bortą trėmimą vykdę asmenys sumetė likusią mantą ir išvežė šeimą su šalia jų sėdinčiais kareiviais į Marijampolės geležinkelio stotį. Irenos atmintyje iki šiol išliko artimųjų, čia susirinkusių kaimynų verksmai, aimanos ir šūksniai sunkvežimiui išriedant iš namų kiemo.

–  O koks buvo vagonas?

–  Geležinkelio stotyje Marijampolėje buvo daugybė žmonių, visur sklido riksmai, klyksmai ir šauksmai. Jau uždarytuose vagonuose susispietę per grotuotus langus žvelgė neviltimi paženklinti žmonių veidai. Matėsi ilgas vagonų ešelonas. Visus daiktus iš „palutarkos“ tėvai buvo raginami greitai persikrauti į vagoną. Ir čia ji nustėrusi pamatė, kad į jų vagoną įstumia neštuvus su juose gulinčia ligota sena moterimi, ją pakiša tarsi daiktą po vienu iš gultų ir palieka. Po dienos ar kitos, kelyje į Sibirą, senolė mirė, o artimiausiame sustojime jos kūnas tarsi daiktas buvo ešeloną lydinčių kareivių išneštas iš vagono tais pačiais neštuvais ir paliktas sustojime.

Vagone buvo tik vienas nedidelis grotuotas langas palubėje, abiejose sienose buvo įrengti iš lentų kelių aukštų gultai (rusų vadinami narais). Aišku, kad vagonas buvo gamintas kroviniams ar gyvuliams vežti. Visai penkių asmenų Šidlauskų šeimai su kūdikiu buvo skirti du gultai. Dalis žmonių dar ilgai, traukinio ratams bildant, sėdėjo nutilę ant gultų, dar ilgai tylomis, su ašaromis akyse, pasistiebę žiūrėjo pro mažytį grotuotą langą.

Šalia stumdomų vagono durų grindyse jau buvo nedidelė skylė, turėjusi čia uždarytiems žmonėms atstoti tualetą. Vos pajudėjus traukiniui, vagone esantiems žmonėms prireikė atlikti savo gamtinius reikalus. Vytautas Šidlauskas, būdamas išsilavinęs žmogus, be to, jau patyręs įkalinimą lageryje, greitai suprato, kad ta atvira skylė grindyse, turinti žmonėms atstoti tualetą, žemina čia esančių žmonių orumą, be to, gali būti infekcijos šaltinis. Jis su savo turėtu rankiniu pjūklu ir kitais žmonių turėtais įrankiais padidino grindyse išpjautą skylę, parišo prie lubų ir nuleido žemyn keletą austų lovatiesių („divonų“). Taip buvo sukurta bent kiek uždara tualeto reikmėms skirta erdvė. Tokia „kabina“ vagone pasmerktuosius šiek tiek nuramino. Buvo surastas ir dangtis skylei pridengti, kad kvapas ir šaltis taip neitų į vidų ir nesibaigiantis vagonų ratų bildesys bent kiek pritiltų.

–  Sunku net įsivaizduoti jūsų šeimos ir kitų tremiamųjų stresą tokioje kelionėje...

–  Atsirado dar vienas rūpestis. Dėl streso ir išgyvenimų Šidlauskų 9 mėnesių sūnelio motina neteko savo pieno. Kūdikiui grėsė mirtis. Sustojus ešelonui, suimtiesiems, prižiūrint kareiviams su šunimis, buvo leidžiama išlipti iš vagono ir įsipilti karšto vandens. Nevilties apimta kūdikio motina, išlipusi iš vagono ir pamačiusi besiganančią ar atvestą prie sustojimo ožką ar karvę, kiekvienoje stotyje bėgdavo prašyti vietinių gyventojų ar bandydavo išmainyti lašinių gabalėlį į truputėlį pieno – taip stengėsi išgelbėti savo kūdikį nuo mirties iš bado. Kiekvieną kartą, kai motina, išlipusi iš vagono, sparčiai skubėdavo sustojimo prieigose ieškoti pieno, vagone prie atvirų durų likusios dvi mažos dukrytės su ašaromis akyse garsiai šaukė: „Mama, mama!“ Mergaitės klykė iš baimės, kad mama jų nepaliktų. Niekam vagone nepavykdavo jų nuraminti.

Kelionė gyvuliniame vagone į Sibirą buvo ilga, kelyje mirė keletas senesnių žmonių ir vaikas. Mirusius sargybiniai palikdavo pakelės sustojimuose. Mažasis Šidlauskų sūnelis Stasys išgyveno, gyvas ir šiandien. Manau, kad jam išgyventi padėjo motinos Onos drąsa ir itin stiprus motiniškas instinktas bei tėvo gyvenimo Rusijos lageryje patirtis – rusiškojo represijų pasaulio pažinimas.

–  Kada ir kur šeima buvo atvežta? 

–  1951 m. spalio 17 dieną tremtinius gabenęs ešelonas sustojo Tomsko srityje, Asino mieste, ant stataus Čiulymo upės kranto. Visiems buvo liepta išlipti su daiktais. Išlaipinti ir sargybinių apsupti pasmerktieji šalia vagonų turėjo laukti lauke, kol atvažiuos jų pirkliai ir juos paskirstys. Taip tuomet vadino atvykusius parsivežti į savo kolchozus ir sovchozus tremtinių iš Lietuvos šeimų. Savo prisiminimuose Irena rašo, kad jiems išlipus iš vagono Asine buvo šalta ir daug sniego, tačiau netoli tekanti itin plati Čiulymo upė buvo dar neužšalusi. Tai buvo galutinis sustojimas po 15 dienų trukusios kelionės.

Tremtinių išlaipinimo vietoje Asine buvo ne tik daugybė tremtinių ar juos saugojusių kariškių, čia sukinėjosi ir grupelės vagių. Tremtiniai, susėdę ant savo daiktų, laukė, kas bus toliau. Vos tik šeimos tėvas Vytautas Šidlauskas trumpam nuėjo kažko pasiteirauti ar pasiaiškinti, sugrįžęs pamatė, kad trūksta kelių lagaminų su buities daiktais ir šeimos istorinių nuotraukų albumais, keleto ryšulių su rūbais ir maistu. Kiek vėliau šeima suprato, kad vagys, pastebėję, jog ryšuliai ir lagaminai nepakankamai atidžiai saugomi, pradėjo savo darbą: vieni atkreipė motinos su kūdikiu ir dviem mažomis mergaitėmis dėmesį, kiti pavogė itin svarbius šeimos išgyvenimui buities daiktus. Skaudžiausia, kad buvo prarasti ir asmeninį gyvenimą liudijantys fotografijų albumai. Tėvas man vėliau pasakojo, kad, pavogus nuotraukas, jis iki savo gyvenimo pabaigos pas gimines ir pažįstamus jau nesugebėjo surinkti net mažiausios dalies savo šeimos istorijos fotografijose. Beje, vagys pavogė ir jo turėtą fotoaparatą bei motinos įsidėtus tremtin tautinius rūbus. Nors sargybiniai su šunimis visą kelionę itin uoliai saugojo tremtinius nuo bendravimo su žmonėmis, tačiau prieiga prie žmonių daiktų vagims galutinėje stotelėje buvo suteikta.

–  Kas vyko toliau?

–  Taigi lietuvių šeimos buvo paskirstytos atvykusiems „pirkliams“. Tremtiniams buvo nurodyta savo daiktus susikrauti į nurodytas roges. Rogių virtinės vyko į įvairiausias Asino rajono vietoves. Šidlauskų ir dar šešios šeimos sudarė vieną rogių virtinę, kuri vyko į Dorochovo apylinkės sovchozą „Jaja“, nutolusį apie 17 km nuo Asino. Upės Jaja pavadinimas kildinamas iš tiurkų arba finougrų kalbų ir reiškia „vasaros ganyklų upė“ arba tiesiog „upė“. Iš Asino rogių virtinė išvyko jau pradėjus temti. Šidlauskų šeimos mažosios mergaitės nustebusios žiūrėjo į jų vežti rogėmis atvažiavusius žmones, kurie buvo apsirengę joms dar nematytais ilgais, plačiais, nutįsusiais iki pat žemės šviesiais avies odos kailiniais su plačiomis apykaklėmis, vadinamais „tulupais“. Vaikai su siaubu žiūrėjo į šalia rogių bėgančius didžiulius šunis – mergaitėms atrodė, kad šalia bėga vilkai. Beveik visą kelionę rogėmis per gūdžią taigą motina, apsikabinusi savo sūnelį, tyliai verkė. 

Neabejoju, kad tomis visiško nežinojimo ir nevilties valandomis trijų vaikų motiną slėgė staigus ir itin negailestingas gyvenimo posūkis: ji, netekusi savo vyro ir likusi viena su dviem mažomis dukterimis, dar kartą ištekėjo už tokio pat, ne tik žmonos, bet ir savo vaikų netekusio vyro. Sutuoktinio sumanumas ir aukšta profesinė kvalifikacija, rodės, garantavo šeimai nuolatinį, patikimą materialinį pagrindą. Ji jautėsi laiminga augindama jų susilauktą sūnelį, jiems liko didžiuliai tėvų namai netoli Marijampolės miesto. Ir... saulėtą vidudienį kieme išnyra ginkluoti kareiviai su mėlynomis NKVD kepurėmis, iš Marijampolės parsivežę jos vyrą. Jiems abiem liepiama eiti į namo vidų, kur, apsupti vaikų ir senelių, išklauso sprendimą ištremti jų šeimą į Sibirą. Namuose – klyksmas. Verkia motina, su ja – ir maži vaikai, aimanuoja močiutė. Dabar po taigos medžių tamsuma ji su visa šeima, kartkartėmis lojant vilkšuniams, vežama į nežinią, kuri vadinama pragaru žemėje.

–  Koks buvo jūsų šeimas skirtas barakas ir kambarėlis?

–  Po 2–3 valandų trukusios kelionės, jau visiškoje tamsoje, Šidlauskų šeimą išlaipino prie vieno iš barakų. Vežikas tėvui parodė patalpą, o tėvui išsikrovus daiktus iš rogių, vežikas, nieko nesakęs, apsisuko ir su rogėmis nuvažiavo, šeimą palikęs visiškoje tamsoje. Elektros barake tuomet dar nebuvo. Mažame, apie 12 kv. m kambarėlyje buvo viena iš lentų sukalta lova, stalas prie lango ir krosnis, kurią šeimos galva kuo skubiausiai uždegė. Gelbėdamas šeimą nuo šalčio, tėvas turimais medžiaginiais audiniais užkamšė plyšius apie langą, storu audeklu uždengė duris, kad jas atidarius šaltis neitų tiesiai į kambarį. Kambarys, dėliojant daiktus, po truputėlį pradėjo įšilti. Įmetus į krosnį daugiau malkų, šeima ištiesė turimą patalynę ant lovos ir grindų. Lovoje gulėjo motina su kūdikiu ir viena iš dukrų, tėvas ir kita dukra turėjo sugulti ant grindų. Sugulė su rūbais, pasitiesė paltus ir tai, ką dar turėjo. Visa laimė, kad turėjo išsaugoję patalus ir turėjo kuo užsikloti. Tėvas, per naktį budėdamas, kad ugnis neužgestų, šiaip ne taip kažkiek ir pamiegojo.

–  Koks rytas, kokia kasdienybė laukė? 

–  Kitą rytą – į darbus. Vietinis brigadininkas sušaukė visus suaugusiuosius susirinkti nurodytoje vietoje ir paskirstė darbus. Vyrus ir moteris išvežė pjauti miško. Ona Šidlauskienė keletą savaičių buvo atleista nuo darbo ir dar galėjo likti namuose prižiūrėti kūdikio. Bet po to jai buvo nurodyta eiti į darbą. Motinai paskyrė darbo vietą netoli namų – kapoti malkas. Dienos norma – turėjo būti prikapota 1 m aukščio ir 3 m ilgio sudėtų malkų (trys kubiniai metrai). Kad mama galėtų suspėti įvykdyti normą, padėti sudėti malkas ėjo vyriausia 8 metų duktė. Jaunesnė duktė likdavo namuose prižiūrėti mažojo broliuko. Nuo normos įvykdymo priklausė maisto, kurį galėdavai gauti ar įsigyti pagal kortelę, kiekis. Motina, kaip ir kitos moterys, paprastai tokios normos neįvykdydavo, todėl jai buvo mažinamas maisto kortelėse numatytas maisto kiekis.

–  Kaip pavyko šeimai išgyventi?

–  Vis dėlto dėl Šidlauskų šeimos gyvenimiškos patirties, sumanumo ir darbštumo radosi pirmieji fizinio išgyvenimo Sibiro tremtyje galimybių ženklai: pirmųjų tremties metų pabaigoje jie išdirbo žemės plotelį, kuriame pasisodino bulvių, vėliau sugebėjo kasmet maistui užsiauginti kiaulę, dar vėliau įsigijo ir karvę. Nors įsigijus karvę buvo nustatytas privalomas valdžiai atiduoti sviesto kiekis, namuose jau buvo pieno. Visą tremties laiką šeimą gelbėjo iš Lietuvos atsivežta rankinė siuvimo mašina. Visus vaikų rūbus siuvo motina Ona. Ir tėvo atsivežtas iš Lietuvos dviratis itin gelbėjo – su juo jam pavykdavo sutaupyti daug laiko judant iš namų tai į darbą, tai į kitą nutolusią vietovę. Vytautas Šidlauskas, turėdamas aukštą elektros mechaniko kvalifikaciją, iš darbų miško kirtimuose buvo perkeltas dirbti į kaime pastatytą dyzelinę elektrinę, kuri tamsiuoju paros metu tiekė elektrą gyventojams, o dieną suko malūno girnas. Jis buvo vienintelis tos elektrinės ir malūno darbuotojas. Jo sūnus Stasys prisimena, kaip tėvas malūne su keltuvu pakeldavo vieną girnapusę ir tas girnas kartkartėmis kaldavo. Šis darbas šeimai gerokai palengvino išgyvenimą – eidamas po darbo namo, į aulinius batus retkarčiais įsikišdavo grūdų, kruopų ar miltų.

–  Matyt, teko patirti ir patyčių bei užgauliojimų?

–  Sibire Šidlauskų, kaip ir kitų tremtinių, vaikai buvo vadinami fašistais. Vietinių rusų, išskyrus sentikius, neapykanta, žeminimas ir patyčios tremtiniams bei jų vaikams buvo rodomi nuolat. Ir ne tik mokykloje, bet ir vaikų darželyje. Po penkerių metų tremties iš pirmųjų sutaupytų pinigų tremtiniai Šidlauskai savo vaikams nupirko vaikišką dviratį – kaimo vaikams Sibire dar nematytą daiktą. Kai kas, pamatęs vaikų nuotrauką iš Sibiro su vaikišku dviračiu, sakydavo, kad neblogai jūs ten gyvenote. Manau, kad išskirtinė dovana savo vaikams buvo skirta jų orumui ir dvasinei stiprybei palaikyti.

–  O kada pasiekėte Lietuvą? Koks ryškiausias prisiminimas sugrįžus? 

–  1958 metais Vytautas Šidlauskas ir jo šeima buvo reabilituoti, bet be teisės grįžti į Lietuvą. 1959 metais Vytautas Šidlauskas pagal savo prašymą iš sovietinės Lietuvos valdžios  gavo leidimą grįžti į Lietuvą („nenustatyta, kad gyvendamas Lietuvoje būtų padaręs nusikaltimų“). Mes – šeimos vaikai – stebėjomės, kai tėvas su mama, išlipę iš traukinio, atsiklaupė ir pabučiavo Lietuvos žemę.

Vytautas Šidlauskas mirė 1968 metais, palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse. Jo žmona Ona Šidlauskienė mirė 2010 metais, palaidota Marijampolėje šalia vyro. Dukra Irena Duobinytė-Špokienė ir sūnus Stasys Šidlauskas gyvena Kaune. Duktė Danutė Duobinytė-Žiaukienė mirė 1981 metais, palaidota Kaune. Sūnus Leonas Šidlauskas gyvena Palangoje. Šiuo metu jis yra LPKTS Palangos filialo valdybos pirmininkas.