Linksmybės mirusiųjų šešėlyje

Žmogus, gyvendamas XXI amžiuje, staiga tampa neapsakomai reiklus: jam nuolat stinga dėmesio, pinigų, linksmybių, noro pasirodyti pačiam bei arogantiškai pasižvalgyti į kitus. Mažoje Marijos žemėje nuolat lyja, čia šalta, nyku, liūdna, nes kiekvieną savaitės dieną reikia  juodai kalti pinigą, o savaitgaliai aukojami gerb. Miegui. Tačiau net ir šioje vargo buveinėje kūrybingieji lietuvaičiai randa būdų, kaip atsipalaiduoti, skurdų etatinio artojo vaidmenį bent trumpam iškeisti į šiek tiek išdykusio, tabu bei tradicijų nepripažįstančio plevėsos vaidmenį. Viena tokių pramogų – Šventė, kuomet nereikia skubėti į darbą, gaminti maisto, vedžioti šuns. Nereikia tokiomis dienomis  ir dulkių nuo lentynų valyti, nes visas stichinis linksmybių sūkurys savo purvą perkelia į naktinius klubus ar šiaip retai kam žinomas „chatas“, kuriose verda svaiginantis gyvenimas.

O švęsti mes tikrai mėgstame ir mokame. Kartais tokios progos atsiranda savaime, kuomet margame naujausio modelio „mobiliake“ pamatome praleistą seno draugo „majaką“, o kartais, kai jų trūksta, kūrybingieji tautiečiai sumaniai ima vadovautis taisykle „Jei neturi savo, pavok kitų“. Tai, beje, galioja ne tik kalbant apie materialųjį turtą.

Lapkričio pradžia lietuviams –  laikas, kuomet skubame aplankyti tų, kurių jau seniai nebėra šalia mūsų, tų, kurie mums be galo brangūs, mylimi, reikalingi. Ilgesingais veidais pasipuošę brendame per rudeninį vėją aplankyti mažų žemės kauburėlių, virtusių naujaisiais išėjusiųjų namais. Tuomet mums būna liūdna, sunku ir neretai norisi verkti pagalvojus apie tai, jog daugeliui lapkričio pradžia siejasi su iš užsienio pasisavinta Helovino (Halloween – angl. Visų šventųjų išvakarės) švente.

Jaunimui, ypač paaugliams ši, atrodo, nekaltai linksma šventė, sukelianti gausybę teigiamų emocijų, panaši į mažą spektaklį: juk tuomet reika kuo baisiau apsirengti, kuo keisčiau atrodyti, blaškytis po mažą mėlyną pasaulį ieškant nuotykių, naujų draugų, būdų puikiai praleisti dar vieną nekaltą vakarą. Na, o pačioms raganoms, neopagonims, ši šventė asocijuojasi su magija, įvairiausiais ritualais, užkeikimais, burtais. Visa tai gali tapti labai rimta, tai gali tapti keliu, vedančiu į okultizmą.

Tokiu būdu Grigaliaus IV paskelbta mirusiųjų pagerbimo diena lieka užmarštyje. Niekam nebeįdomi ramybė, susikaupimas. Visiems reikia  duonos ir žaidimų, žaidimų, naikinančių pagarbą senosioms tradicijoms, papročiams.

Helovino populiarumą pasaulyje galima aiškinti ir tuo, jog ši diena – tai keltų Naujųjų metų šventė. Tačiau kuo ji tokia patraukli lietuviams? Ar tai reiškia, kad santūrieji lietuviai pamažu laužia savo asketiškumo kevalą ir kartu su europėjančia Lietuva bando rasti raktą į kone stebuklingu laikomą užsienio vartų spyną? Ši bauginanti retorika siejama ir su kita – nutautėjimo problema. Juk niekas nedraudžia blaškytis apsirengus pačius keisčiausius kostiumus, niekas nedraudžia šventę švęst, bet  ribos tarp žodžių „galima“ ir „gal nevertėtų“ kiekvieną dieną tampa vis blankesnės. Nykstantys prioritetai pamažu sukelia ir šalies eroziją. Nebetenkama pagrindo, pamato, ant kurio stovi valstybė.

Kiekviena šalis turi savo papročius, tradicijas, mentalitetą. Tai natūralu, elementaru, paprasta. Tačiau kiekviena šalis tuo pat metu turi turėti ir kažką pastovaus, dvasingo. Kažką, ko niekuomet neužgoš užsenietiška invazija, mada ar noras pasirodyti europietiškesniais. Nereikėtų pamiršti ir to, kad žmogus tampa velniu arba ragana ne tik tada, kai apsirengia baisų, bet madingą Helovino kostiumą...