Lukas Kubilius: „SHODAN auginame čempionus, bet kiekvieno vaiko pažanga mums svarbi“ (FOTOGALERIJA)

 Vienas žinomiausių pajūrio – ir Palangos – sporto klubų, SHODAN – be abejonės, ir viena stipriausių kiokušin karatė mokyklų Lietuvoje, jau netrukus, 2028-aisiais, švęs savo veiklos 20-etį. Įspūdinga! Išugdyta dešimtys čempionų, svarbiausia, tūkstančiai disciplinuotų, tikslo siekiančių, atsakingų už save ir kitus žmonių. „Manau, kad mūsų stiprybė yra žmonės ir gebėjimas juos auginti ilgą laiką. Turime patyrusią trenerių komandą, aukšto meistriškumo sportininkų ir sukauptą darbo su vaikais patirtį, – „Palangos tiltui“ sakė Lukas Kubilius, SHODAN steigėjas ir vadovas. – Vaikui labai svarbus gyvas pavyzdys. Kai salėje jis mato pasaulio ar Europos čempioną, stebi jo darbą, drausmę, bendravimą, pradeda suprasti, kaip tokie rezultatai atsiranda. Čempionas tampa žmogumi, iš kurio gali mokytis.“ 

 –Koks klubas buvo 2008-aisiais? Ir šiandien? 

– 2008 metais, kai kartu su žmona Viktorija įkūrėme SHODAN, turėjome daug energijos, ambicijų ir noro dalytis tuo, ką patys atradome karatė. Pats aktyviai sportavau, siekiau aukščiausių rezultatų ir kartu norėjau auginti sportininkus, sukurti stiprią mokyklą. 

Nuo pradžių siekėme, kad vaikai turėtų galimybę nuosekliai tobulėti: treniruotis, laikyti diržų egzaminus, dalyvauti varžybose, stovyklose, augti kartu su komanda. 

Šiandien už SHODAN vardo stovi didelė bendruomenė, trenerių komanda ir kelios auklėtinių kartos. Turime pasaulio bei Europos čempionų, Lietuvos rinktinės narių. Dalis mūsų mokinių patys tapo treneriais. Man tai vienas gražiausių rezultatų – žmogus ateina mažas vaikas, auga kartu su mumis, o vėliau jau pats moko kitus. 

Pasikeitė veiklos mastas ir atsakomybė, tačiau iki šiol labiausiai džiaugiuosi matydamas, kaip žmogus keičiasi: sustiprėja, išdrįsta, pradeda labiau savimi tikėti. 

– Ką darytumėte kitaip, jeigu galėtumėte atsukti laiko ratą? 

– Su dabartine patirtimi kai kuriuos sprendimus turbūt priimčiau greičiau. Anksčiau daugiau dėmesio skirčiau darbų pasidalijimui, trenerių ir kitų komandos žmonių auginimui. Kai pats esi sportininkas, treneris ir vadovas, labai lengva norėti viską padaryti pačiam. 

Tačiau pasirinkto kelio nekeisčiau. Sportas išmoko, kad rezultatui reikia laiko. Mano paties sportinė karjera neprasidėjo nuo didelių pergalių. Buvo pralaimėjimų, klaidų ir momentų, kai reikėjo iš naujo įrodyti sau, kiek gali. 

Tą patį sakome vaikams: viena nesėkmė dar neparodo tavo galimybių. Svarbu, ką po jos darai – ar grįžti į treniruotę, ar mokaisi, ar bandai dar kartą. Šis požiūris labai padeda ir kuriant mokyklą. 

– Pagal oficialią SHODAN svetainę, treniruočių tvarkaraščiai šiuo metu skelbiami aštuoniose vietovėse: Klaipėdoje, Kretingos rajone, Palangoje, Plungėje, Telšiuose, Šilutėje, Kaune ir Kazlų Rūdoje. Ar išties taip? Kokiu principu vykdote plėtrą? Į kokį miestą dar ketinate įžengti artimiausiu metu? 

– Taip, mūsų veikla apima šias aštuonias vietoves. Džiaugiuosi, kad galimybę sportuoti SHODAN mokykloje turi ir didesnių miestų, ir mažesnių bendruomenių vaikai. 

Plėtra pirmiausia susijusi su žmonėmis. Kad pradėtume treniruotes naujoje vietoje, reikia trenerio, kuriuo pasitikime, tinkamų sąlygų ir galimybės užtikrinti tęstinį darbą. Šeimai svarbu žinoti, kad vaikas čia galės augti ne vieną sezoną. 

Siekiame, kad visuose padaliniuose sportuojantys žmonės galėtų dalyvauti bendrose stovyklose, egzaminuose, varžybose ir renginiuose. Mažesnėje vietovėje treniruojantis vaikas taip pat turi jaustis stiprios, didelės komandos dalimi. 

Apie kitą miestą norėčiau kalbėti jau turėdamas konkretų pasirengimą. Reikia prisiimti tiek, kiek galime kokybiškai aprėpti. Mums svarbu augti išlaikant pasitikėjimą ir gerą darbą. 

– Žinoma, jūsų tvirtovė – pajūrys, Klaipėda ir Palanga, ar ne? Kokia yra SHODAN klubų evoliucija juose? 

– Taip, pajūryje yra mūsų šaknys. Klaipėdoje gimiau, užaugau, mokiausi, čia kartu su žmona Viktorija kūrėme SHODAN. Palanga mūsų mokyklos istorijoje taip pat užima labai svarbią vietą. Kartu su treneriu Aivaru Baltmiškiu treniruotes Palangoje pradėjome vesti Palangos senojoje gimnazijoje. Šiuo metu jos vyksta Palangos „Baltijos“ mokykloje. 

Per šiuos metus Palangoje užaugo ne viena stipri sportininkų karta, Lietuvos rinktinės nariai, Europos čempionai ir prizininkai. 

Kalbėdami apie naujausias pergales kartais pamirštame, kiek daug buvo padaryta iki jų. Jau 2011 metais Aušrinė Mažulytė ir Erika Jokubauskaitė iškovojo Europos jaunučių vicečempionių titulus, o Giedrė Grigūnaitė - bronzą. Tai buvo pirmieji tokio lygio Palangos kiokušin karatė pasiekimai. 2012 metais Aušrinė tapo Europos čempione. 

2015 metais džiaugėmės dar dviem Europos čempionais – Aiste Jankauskaite ir Ronaldu Rusiu. Kiekvienas toks rezultatas reiškia labai daug darbo. Pirmiausia reikia įveikti atranką Lietuvoje, kur konkurencija stipri, o paskui savo galimybes įrodyti tarptautiniame čempionate. 

Labai gražų kelią nuėjo Julija Balčiūtė. Ji Europos čempione tapo trejus metus iš eilės – 2017, 2018 ir 2019 metais. 2017-aisiais buvo pripažinta ir geriausia Europos jaunučių čempionato kovotoja. Vėliau Julija iškovojo Europos jaunimo čempionato bronzą, Europos taurės sidabrą, atstovavo Lietuvai pasaulio čempionate Japonijoje. 2023 metais ji tapo pirmąja Palangos mergina, išlaikiusia juodojo diržo egzaminą. Tai svarbus jos ilgamečio darbo ir ištikimybės karatė įvertinimas. 

Šiandien šią tradiciją tęsia Karolina Radžiūnaitė. 2024 metais ji tapo Europos jaunučių kovų čempione ir iškovojo kata bronzą. Šiemet Europos jaunių čempionate laimėjo abi rungtis – kovas ir kata, o rudenį U21 čempionate Rygoje pridėjo dar du bronzos medalius. 

Lietuvos rinktinės garbę Europos čempionatuose gynė ir Beatričė Bugenytė, Viktorija Lingaitytė, Benas Jankauskas, Greta Bagdonaitė, Jūratė Milašiūtė, Benedikta Abaravičiūtė, Kristupas Balčiūnas. Už kiekvieno vardo yra treniruotės, išvykos, įveikti sunkumai ir šeimos palaikymas. 

Man labai svarbus tęstinumas. Vieni užauga, savo pavyzdžiu įkvepia kitus, o į salę ateina nauji vaikai. Šiandien jie žengia pirmuosius žingsnius, bet jau gali matyti, kur atkaklus darbas atvedė kitus palangiškius. 

– Kontaktinių kovos menų klubų konkurencija Lietuvoje didelė. Kuo SHODAN išsiskiria iš konkurentų? 

– Manau, mūsų stiprybė yra žmonės ir gebėjimas juos auginti ilgą laiką. Turime patyrusią trenerių komandą, aukšto meistriškumo sportininkų ir sukauptą darbo su vaikais patirtį. 

Vaikui labai svarbus gyvas pavyzdys. Kai salėje jis mato pasaulio ar Europos čempioną, stebi jo darbą, drausmę, bendravimą, pradeda suprasti, kaip tokie rezultatai atsiranda. Čempionas tampa žmogumi, iš kurio gali mokytis. 

Kartu mums svarbu, kad vietą rastų skirtingi žmonės. Vienas vaikas ateina drąsus ir labai aktyvus, kitam sunku net garsiai pasakyti savo vardą. Trenerio užduotis - suprasti, ko jam reikia, ir padėti judėti pirmyn. 

SHODAN sieja bendros išvykos, stovyklos, šventės. Ten atsiranda draugystės, pasitikėjimas ir atsakomybė už komandą. Manau, dėl šio ryšio daug žmonių su mumis lieka ilgus metus. 

– Kiek šiandien SHODAN turi sportuojančiųjų ir trenerių? Kaip rūpinatės trenerių kvalifikacija? 

– Kalbant apie Palangą, šiuo metu čia sportuoja apie 70 vaikų ir paauglių. Su jais dirbame trise – aš, Lukas Kubilius, Aivaras Baltmiškis ir už fizinį parengimą atsakingas Rimantas Visockis. Siekiame, kad kiekvienas auklėtinis gautų dėmesio ir galėtų nuosekliai tobulėti pagal savo amžių, pasirengimą bei tikslus. 

Per ilgą laiką susiformuoja bendras darbo supratimas ir stiprus ryšys su sportininkais bei jų tėvais. 

Treneriai turi galimybę kelti kvalifikaciją vasaros stovyklose, seminaruose ir mokymuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Bendravimas su kitais specialistais, skirtingų treniravimo metodų pažinimas ir dalijimasis patirtimi padeda tobulinti kasdienį darbą. 

Man svarbu, kad treneris pats išliktų mokinys. Turime nuolat atnaujinti žinias apie karatė techniką, fizinį pasirengimą ir darbą su vaikais. Kuo daugiau išmokstame patys, tuo daugiau galime duoti savo auklėtiniams. 

– Neseniai sporto reikalais lankėtės Japonijoje, ar ne? Ką joje veikėte? 

– Šiemet Tokijuje buvau kartu su savo auklėtiniu Eventu Gužausku, kuris dalyvavo išskirtiniame KCC – Čempionų čempiono - turnyre. Ten susitiko aukščiausio lygio pasaulio kovotojai. Eventas iškovojo trečiąją vietą, ketvirtfinalyje įveikęs japoną Yusaku Watanabę. 

Kaip treneriui labai gera matyti savo auklėtinį tokiame lygyje. Pats pažįstu šį kelią, žinau, kiek pasirengimo, pastangų ir susikaupimo reikia, kad galėtum ten kovoti. 

Japonija mūsų sporte turi ypatingą reikšmę. Ten stipriai jauti karatė tradiciją ir pagarbą šiam keliui. Kai tokiame turnyre ant prizininkų pakylos matai SHODAN sportininką, supranti, kiek daug gali duoti nuoseklus kasdienis darbas. 

– 2015 metais Tokijuje vykusiame 11-ajame absoliučios svorio kategorijos kiokušin karatė pasaulio čempionate laimėjote bronzos medalį. Ką iki šiol ryškiausiai iš čempionato prisimenate? 

– Labiausiai įsiminė lemiama kova dėl bronzos. Iki jos jau buvo sukaupta labai daug nuovargio, reikėjo rasti jėgų dar vienam išėjimui ant tatamio. Tokiu momentu labai daug reiškia šalia esantis treneris. Vladimiras Silvaško padėjo susitelkti ir užbaigti pradėtą darbą. 

Tame čempionate kovojau septynis kartus. Pusfinalyje pralaimėjau Yuji Shimamoto, o dėl bronzos įveikiau Shotą Maedą. Ankstesniame čempionate buvau likęs ketvirtas, todėl pavyko žengti dar vieną svarbų žingsnį. 

Absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionatas mūsų sporte turi ypatingą svorį. Jis vyksta kas ketverius metus, susirenka stipriausi pasaulio kovotojai. 

Šis medalis primena ilgametį pasirengimą ir žmones, padėjusius iki jo nueiti: trenerį, šeimą, komandą. Ant tatamio kovoji vienas, tačiau iki jo tave atveda daugelio žmonių palaikymas. 

– O kur medalį laikote? 

– Medalį laikau Klaipėdoje, pagrindinėje mūsų sporto bazėje – SHODAN dojo, kartu su kitais apdovanojimais. Man smagu, kad jį gali pamatyti mūsų auklėtiniai. Jiems tai priminimas, kad nuosekliai dirbant galima pasiekti ir pasaulio čempionato prizininkų pakylą. 

– Ar sudėtinga šiandien rasti ir išlaikyti gerą karatė trenerį? 

– Taip, nes geram treneriui reikia daug skirtingų savybių. Jis turi išmanyti savo sportą, mokėti dirbti su žmonėmis, turėti kantrybės ir prisiimti atsakomybę. 

Stiprus sportininkas ne visada iš karto tampa geru treneriu. Reikia išmokti matyti kitą žmogų, suprasti jo galimybes, paaiškinti taip, kad jis suprastų. Ypač dirbant su vaikais svarbu, kokį santykį su jais sukuri. 

Džiaugiuosi, kai treneriais tampa mūsų pačių auklėtiniai. Jie pažįsta mokyklą, jos tradicijas ir visą sportininko kelią. Tačiau ir jiems būtina padėti augti, suteikti pasitikėjimo, galimybę mokytis bei tinkamas darbo sąlygas. 

Komandoje žmones vienija tarpusavio pagarba, pasitikėjimas ir jausmas, kad jų darbas yra prasmingas bei vertinamas. 

– O vaikai kaip pasikeitė per 18 metų? 

– Labai pasikeitė aplinka, kurioje jie auga. Daugiau ekranų, informacijos, greitų įspūdžių. Todėl treneriui tenka ieškoti būdų, kaip sudominti, padėti išlaikyti dėmesį ir įpratinti prie nuoseklių pastangų. 

Tačiau vaikai ir šiandien nori būti pastebėti, turėti draugų, jausti, kad jiems sekasi. Kai atrandi, kas konkretų vaiką motyvuoja, jis gali labai daug. 

Treniruotėse pažanga tampa aiškiai matoma: vakar nepavyko pratimas, šiandien jau pavyksta. Anksčiau bijojai, dabar išdrįsai. Taip vaikas išmoksta susieti savo darbą su rezultatu. 

Mums, suaugusiesiems, svarbu turėti kantrybės. Vaikas neprivalo visko mokėti iš karto. Labai smagu matyti, kaip nedrąsus mokinys pamažu įgyja pasitikėjimo, o labai aktyvus išmoksta susikaupti ir valdyti savo energiją. 

– O tėveliai? 

– Tėvai šiandien daugiau domisi, klausia, nori suprasti, kaip dirbama su jų vaiku. Tai vertinu, nes geriausiai sekasi tada, kai treneris ir šeima bendradarbiauja. 

Kartais sunkiausia būna išlaukti. Visi norime, kad vaikui sektųsi, bet sporte būna pralaimėjimų ir laikotarpių, kai pažanga ne tokia greita. Tuomet labai svarbu, kaip reaguojame mes, suaugusieji. 

Po varžybų verta paklausti, ko vaikas išmoko, kuo pats džiaugiasi, ką norėtų patobulinti. Taip padedame jam suprasti savo kelią ir išlaikyti norą stengtis. 

Esu dėkingas mūsų tėvams už pasitikėjimą, pagalbą išvykose, renginiuose ir kasdienį palaikymą. Treneriai mato, kiek šeimoms kainuoja laiko bei pastangų padėti vaikui sportuoti. Jų indėlis į SHODAN gyvenimą labai didelis. 

– Kokie yra didžiausi SHODAN sportininkų laimėjimai per visą klubo istoriją? 

– Vienas ryškiausių – Evento Gužausko 2022 metais iškovotas pasaulio čempiono titulas sunkiausioje svorio kategorijoje. Prie jo prisideda Europos čempiono titulai ir šiemet Tokijuje laimėta KCC turnyro bronza. Man, kaip treneriui, labai svarbu matyti auklėtinį tarp stipriausių pasaulyje. 

Mano paties sportiniame kelyje ypač svarbi 2015 metais Japonijoje iškovota pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionato bronza. Pasaulio taurės varžybose esu tapęs vicečempionu, taip pat iškovojęs bronzos medalį. Esu daugkartinis Europos čempionas ir prizininkas. 

Didžiuojamės Europos čempionų bei prizininkų kartomis. Palangos istorijoje svarbias pergales iškovojo Aušrinė Mažulytė, Aistė Jankauskaitė, Ronaldas Rusys, triskart Europos čempione tapusi Julija Balčiūtė. Šiandien puikius rezultatus demonstruoja Karolina Radžiūnaitė. 

Vertinu ir bendrus komandos rezultatus Lietuvos varžybose. Kai medalius iškovoja skirtingų amžiaus grupių sportininkai, kai viena karta perduoda patirtį kitai, matai ilgamečio darbo prasmę. Už šių pasiekimų stovi visa trenerių komanda, sportininkų pastangos ir jų šeimų palaikymas. 

– Kodėl pakviestumėte moksleivius, ir ne tik, prisijungti prie kurio nors SHODAN klubo? 

– Pakviesčiau ateiti ir pabandyti. Nereikia laukti, kol būsi geresnės fizinės formos ar jausiesi drąsesnis. Treniruotėse tam ir dirbame, kad žmogus pamažu stiprėtų. 

Vienam karatė padės labiau pasitikėti savimi, kitam - susikaupti, atrasti draugų. Suaugusiajam tai gali tapti galimybe po darbo pajudėti, skirti laiko sau ir išsikelti naujų tikslų. 

Norintiems siekti aukštų sportinių rezultatų turime patirties ir pavyzdžių, kiek toli galima nueiti. Tačiau taip pat džiaugiamės žmogumi, kuris nuosekliai treniruojasi dėl savo sveikatos ir geros savijautos. 

Vaikams norime padėti išsiugdyti įprotį stengtis, gerbti kitus ir atsakingai žiūrėti į savo veiksmus. Tai praverčia mokykloje, šeimoje, vėliau - darbe ir gyvenime. 

Kiekvienas mūsų čempionas kažkada pirmą kartą įžengė į salę ir pradėjo nuo pačių paprasčiausių pratimų. Svarbiausia žengti pirmą žingsnį. Toliau jau dirbsime kartu.