Lietuvoje dabar madinga ieškoti įvairių didelės piliečių emigracijos priežasčių. Dažniausiai apsiribojama spėlionėmis, nes rimtų tyrimų šia tema iki šiol lyg ir nėra. Viena iš moderniausių versijų, arba kaip pasakytų anglai „up-to-date“ – yra ta, jog dažnas lietuvis savo šalyje nesijaučia laukiamas valdiškose įstaigose. Netgi priešingai, kur brolis lietuvis savame krašte užeitų – į migracijos skyrių, pas gydytojus ar į savivaldybę, visur jis dažnai jaučia nepagarbą, žeminantį požiūrį. Tokia yra statistinė lietuvio emigranto nuostata, kuri dažnai yra labai rimta paskata palikti savąjį kraštą. Tad, kad ir kaip sovietinio servilizmo ir klientelistinės valstybės elementų mes besikratytume, nepagarbos žmogui mūsų valdiškose įstaigose dar nemažai.
Pamenu, kai balandžio mėnesį kurorte prispirtas terminų apsilankiau vienoje garbingoje įstaigoje, norėdamas pasikeisti svarbų dokumentą, įsitikinau savo kailiu, jog kai kuriems kurorto valstybės tarnautojams mandagumas ir pagarba interesantui neegzistuoja. Pasijutau mažų mažiausiai kaltas dėl to, jog atėjau dėl man būtino dokumento išdavimo, nes jei ne aš, žavi juodaplaukė tarnautoja galbūt galėtų netrukdoma kavos atsigerti, su kolege paplepėti ar į „Facebook‘ą“ nevaržoma užsukti. O jei kokioje ligoninėje papultume pas chamų kilmės gydytoją, jis nesidrovėdamas kitiems pacientams girdint tenoro balsu gali paklausti apie įmantriausias jūsų ligas ir negalavimus. Tokių atvejų Lietuvos ligoninėse ne sykį ir ne du esu nuklausęs. Ir turbūt kone visi su tokiu daktarėlio bendravimo tonu nuolankiai sutiksime – juk jis gydytojas, jis visada teisus.
Chamų įmanoma sutikti ir Anglijoje. Kai neseniai apsilankiau pas vieną afrikiečių kilmės gydytoją Šiaurės Anglijoje, mane užsiutino jo nenoras išklausyti. Sirgau bronchitu kelias dienas, tad daktaro su „Švarcenegerio“ raumenimis gražiai paprašiau, jog parašytų mano darbdaviui atleidimo lapelį. Pagal Anglijoje galiojančius įstatymus, ligos atveju, iki penkių darbo dienų atleidimo lapelio darbdaviai paprastai nereikalauja. Tačiau egzistuoja ir kita įstatymo pusė: norėdamas gauti atleidimo lapelį ligos iki penkių dienų atveju, pacientas jį gali gauti tuo atveju, jeigu sutinka sumokėti maždaug trylikos svarų mokestį. Tokiu žingsniu sergantysis įrodo, jog iš tiesų serga o nepiktnaudžiauja liga, kaip daro daugybė anglų. Be to, tai apsidraudimas prieš darbdavį, kuris tokiu atveju darbuotojo praleistas dienas privalės pateisinti.
O jis užsispyrė ir man niekaip atleidimo lapelio nerašo. Aš jam ir sakau, jog man to pažymėjimo būtinai reikia, nes man tai jau trečias ligos atvejis metuose. O jis man mandagiai bet stačiokiškai – ne, neduosiu, pas mane nėra tokios praktikos, netgi jeigu sumokėsi už tą pažymėjimą pinigus. „Ligos iki penkių darbo dienų atveju pažymų bet kokiais atvejais neduodu“, – man sako augalotas afrikietis. „O kodėl kiti jūsų klinikos specialistai visuomet man pagelbėja“, – klausiu jo. „Aš esu aš ir tik aš“, – maždaug tokia forma iškošia per dantis daktaras, kuriam arogancijos nepritrūko kaip ir kai kuriems lietuviškiems Hipokrato vaikaičiams.
Surašiau detalų įvykio skundą klinikos direktorei. Po kelių dienų mane pasiekė jos atsiprašymas, o dar už dviejų dienų – ir paties gydytojo atsiprašymas. Neva jis labai apgailestauja, jog aš jį ne taip supratau. Ir pažymą man pavyko gauti. Tiesiog šis atvejis man buvo gera proga patikrinti savo kovinių ilčių stiprumą bei noras įrodyti savo teisumą. Kaip ten bebūtų, valdiškose įstaigose Anglijoje lankytojas yra visuomet teisus. Medicinos įstaigose gerbiama asmens duomenų sauga ir privatumas, joks gydytojas nedrįstų aptarinėti kitų pacientų akivaizdoje jūsų ligos – konfidencialumas privalomas net menkiausiais atvejais. Gydytojas, nepasibeldžiantis į paciento palatos duris, rizikuotų užsitraukti nemalonę. Mokesčių inspekcijoje jums maloniai nusišypsos ir visuomet paklaus: „kuo jums galiu padėti?“ (how can I help). Tokios pačios mandagumo ir atidumo interesantui taisyklės galioja visose valdiškose įstaigose. Valdininkų ir valstybės tarnautojų piktnaudžiavimai tarnyba anglų viešajame sektoriuje greitai išaiškinami ir dėl to, jog pilietiški britai turi polinkį skųsti vieni kitus. Šis bruožas leidžia pačiai sistemai sėkmingai apsivalyti, o eiliniams anglams įsitikinti, jog teisingumas ir skaidrumas nėra tuščios sąvokos. Jog demokratinės procedūros veikia mažiausiuose viešojo sektoriaus dariniuose. Kai praėjusiais metais buvo išaiškintas vieno parlamentaro lėšų, skirtų kanceliarinėms prekėms įsigyti išeikvojimo atvejis, politikas tuojau pat atsidūrė cypėje.
Žinoma, Lietuva turi daug puikių gydytojų, kurie savo kompetencija nuneštų ne vieną britų specialistą bei gerų manierų pamokytų mano aprašytą chamą. Yra daug puikių valstybės tarnautojų, kurie jau dirba vakarietiškais valstybės tarnautojų principais. Merų, kurie gražina savo miestus, puoselėja bendruomenes, nuoširdžiai rūpinasi gyventojų reikalais. Bėda ta, jog mūsų sistema aukščiausiame lygyje kažkaip stebuklingai išvengia didelio apsivalymo – ministrai ir seimūnai stebuklingai dengia vieni kitų mundurus, švogerizmo principai didžiąja dalimi laimi prieš sveiką protą ir racionalias taisykles. Tad kiek ilgai tęsis „dviejų Lietuvų“ kova – į priekį žvelgiančios modernios šalies bei nuolat timpčiojančios pavalkus „anų gerų brežnevo laikų“ besiilginčios depresyvios puvenos? Kuri laimės?
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.