Mano kelionė į Briuselį: „džihadistė“ viešbučio registratūroje ir drag karalienės aplink ją, bet labiausiai mane nustebino ne tai, o „PechaKucha“

Ypatinga kelionė... 

Briuselis pasitiko su akivaizdžiai daugiau policijos pareigūnų ir apsaugininkų visur – o kur dar neišsiskiriantys? Neramumai Paryžiuje, kur degė mašinos, mokyklos, autobusų stotelės ir visuomeniniai pastatai, pasiekė ir Briuselį – visai pašonėje. Be tradicinių grafičių užrašų „Tegyvuoja Palestina“, matau ir visai naujų ir, regis, šviežių: „Capitalism is dead“ („Kapitalizmas yra negyvas“), „Révolution sociale et libertaire“ („Socialinė ir libertarinė revoliucija“), o ant akmeninio luito priešais ES Regionų komiteto pastatą, kuriame vyko daug renginių, – dar įdomesnių: „4+4=1“, „Kurdistan“ ir vėl – „Stop Palestinos genocidą“. 

Kelionę apsunkino ir nacionalinis streikas, kuriame, be kitų profesijų atstovų, dalyvavo ir metro traukinių, autobusų vairuotojai, oro uosto darbuotojai, mokytojai. Priežastis? Belgų premjero Barto De Weverio, dešiniosios nacionalistinės partijos „Nieuw-Vlaamse Alliantie“ (N-VA, angliškai „New Flemish Alliance“) lyderio, siekis apkarpyti biudžeto išlaidas, socialines pašalpas, atlikti pensijų reformą. Visa tai – dėl, girdi, itin didelės Belgijos valstybės skolos. Jo toliašaudis tikslas – transformuoti Belgiją į konfederacinę valstybę. Chm, kokia bus Belgija ateityje?.. 

Drag karalienų nebijau, bet „džihadistė“ registratorė didžiausiame Briuselio viešbutyje mane nustebino 

Apsigyvenu didžiausiame Briuselio viešbutyje, net su 532 kambariais. Anksčiau jis vadinosi kitaip – „Sheraton“. Sutapimas, bet man atvykus sekmadienio vakarą jame vyksta didelis „Drag Queens“ (drag karalienių) regioninis renginys, kurį filmuoja kelios televizijos. 

Kol kantriai laukiu eilutėje registratūroje pas gražuolę arabę, vilkinčią nikabą (visą kūną ir veidą dengiantį juodą apdarą) – pastebėjau iš po jo žvelgiančias labai gražias, dideles ir juodas akis, – pro mane ant aukštakulnių prastraksi kelios drag karalienės. Testosteronas jų kūne veikia: balsai skamba vyriškai...

Artėdamas prie 56-erių, neturiu jokių fobijų – nebent vorams ir dideliems šunims, o „universitetą“ apie drag queens ir transseksualus baigiau dar 1990-ųjų pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, kai beveik 10 metų dirbau apsaugininku įžymiausiuose Majami Bičo naktiniuose klubuose. 

Vis tik, atėjus mano eilei ir ištiesęs musulmonei su nikabu savo lietuvišką ID, tyliai sakau: „Matau, kad pas jus vyksta įspūdingas vakarėlis. Gal būtų galimybė man tylų kambarį duoti?“ 

Mūsų akys sekundei susikimba – savąsias net truputį išplečiu, nors ir taip didelės. Kol ji tyliai žiūri į kompiuterio ekraną, pagaunu manyje nusliuogiančią „pabėgėlę“ mintį: „Tokia gražuolė su tokiomis didelėmis akimis būtų puiki džihadistė – niekam nešautų į galvą jos saugumo patikros punktuose sustabdyti...“ 

O „džihadistė“ man tyliai sako, grąžindama mano ID: „Matau, kad jūs esate patyręs žurnalistas. Nors tai nėra visiškai pagal mūsų viešbučio taisykles, tačiau jums duodu liukso numerį 24-ajame aukšte. Jame tikrai bus ramu.“ 

Esu labai nustebęs, net apstulbęs, vis spitrindamasis į jos akis, pasirodė, truputį sustingusias dabar, teištariu: „Thank you“. 

Mintyse arabės atsiprašinėju ir tvirtai sau pažadu ateityje niekada nepasiduoti stereotipiniam mąstymui ir tokiam pat vertinimui. Per keturias viešnagės dienas norėjau jai padėkoti, tačiau jos registratūroje daugiau nemačiau... 

Iš liukso 24-ojo aukšto lango Briuselis – kaip ant delno, virš manęs – tik sporto salė, SPA ir dangus, be ko niekada negaliu dabar gyventi. 

Nustembu kambaryje radęs Naująjį Testamentą, kurio per daugiau nei 50 savo kelionių į Briuselį nesu radęs, o šis – net keturiomis kalbomis. Pavartau, perskaitau kelis sakinius vokiškai ir angliškai bei pasidedu ant naktinio stalelio. Pagalvoju: „Dieve, esu nuodėmingas, nors siekiu būti geresnis ir tobulesnis...“ 

Briuselyje – taip pat: kelis oficialius renginius praleidžiu, einu į sporto salę virš mano liukso, o senamiesty dienos metu sėdžiu ant vieno paminklo pagrindo  ir stebiu praeivius. 

Tai gyvenime darau geriausiai –esu gimęs stebėti... 

„PechaKucha“ ir ką pasakytų mano senelis... 

Diskusijose ir pranešimuose Europos Komisijoje, Europos Parlamente ir Regionų komitete, kuriuose vyko renginiai, girdžiu daug motyvacinių ir inspiracinių kalbų – Europos Sąjungai, Ukrainai, bet ne jos, o tos, pilnos pesimizmo, sarkazmo ir apokaliptinių detalių, iš ultrakairės ir dešinės sulaukia daugiausia plojimų. 

Regionų komitete mane tiesiog apstulbino naujas, dirbtinio intelekto pokyčius – dramatiškai sutrumpėjusią dėmesio koncentraciją, nesugebėjimą analizuoti ir daryti savarankiškus apibendrinimus – žmogaus smegenyse atliepiantis pristatymų metodas – „PechaKucha“ (tariama „pečia kučia“). 

Tai iš Japonijos kilęs, dar 2003 metais sukurtas pristatymo formatas, paremtas 20 × 20 taisykle: 20 skaidrių, kiekvienai skiriant po 20 sekundžių. 

Kai kuriems kalbėtojams murkdant klausytojus dirbtinio intelekto sukurtose, margaspalvėse kaip vaikiškame sovietiniame kaleidoskope skaidrėse ir kalbant itin trumpai, pabrėžtinai sulėtintai (mokydamasis vokiečių kalbos, aš klausausi „Tagesschau in Einfacher Sprache“ – Vokietijos visuomeninio transliuotojo žinių laidos, svarbiausias naujienas pateikiančios supaprastinta vokiečių kalba, lėtai), pasijutau keistai. Negalėjau tvirtai nuspręsti: kaip vaikų darželyje, kaip žmogus iš ateities ar paralelinės visatos. 

Ar netrukus taip japoniškai ir savo biudžetus bei gynybos strategijas svarstysime?

Mano a. a. senelis, šviesuolis iš vieno Dzūkijos kaimo, tai girdėdamas nusispjautų ir pasakytų: „Vaikeli, iš didelio rašto išeina iš krašto.“ 

Apsižvalgiau, kaip toks „PechaKucha“ veikia mano kolegas, kurių dauguma pagal amžių man tiktų į sūnus ir dukras.  Kai kurie, pastebėjau, buvo įsijungę realaus laiko pokalbių įrašymo ir transkribavimo programėles, bet dauguma snūduriavo... Aš šyptelėjau renginio dalyvei – pagyvenusiai, taip pat, kaip ir aš, „patyrusiai“ žurnalistei? – sėdinčiai prie manęs, kuri nuostabiai ranka sąsiuvinyje vis skrebeno tamilų kalba...Buvau beveik įsitikinęs. 

Kur daugiausia socialinės gerovės Briusely? 

O socialinės gerovės ir daugiausia geros nuotaikos Briuselyje šįkart atradau vieno ES Regionų ir Miestų Savaitės organizatoriaus, ES Regionų komiteto, kavinukėje ir valgykloje antrame aukšte. 

Juodos kavos puodelis – tik du eurai, baltos – 2 eurai ir 30 centų. O pietūs – ką besirinktumėte – mažiau nei 10 eurų. 

Nors esu mažavalgis kaip reta, prisipažinsiu, kad nesugebėjau savo godumo ir kitoniškumo suvaldyti: į lėkštę susikrovęs 15 didelių sultingų krevečių, penkias užverčiau kvapniomis susmulkintomis morkytėmis, kad nereikėtų daug mokėti. 

Tačiau mielam, aukštu falcetu kalbėjusiam kasoje sėdėjusiam vyrukui mano – akivaizdi? – gudrybė buvo neįdomi: „Nine euros“ („Devyni eurai“)... 

Būtinai grįšiu į Briuselį, kai tik kas nors mane į jį vėl pakvies! Tik ne dėl krevečių. Bet pailsėti nuo didelių pokyčių Briuselyje ir pasaulyje dabar skuodžiu į vieną Klaipėdos sporto salę, o po jo – prie jūros.