Skelbimai
Palangos tiltas
Palangos miesto laikraštisJūsų miesto balsas
SkelbimaiĮdėti skelbimą
Jūros vaikai

Medikai Palangos abiturientei Godai užtrenkė duris į didįjį baletą, bet neatėmė svajonių – kiekvieną dieną po naują (FOTO GALERIJA)

Goda Motiejaitytė (asmeninio albumo nuotr.)
Goda Motiejaitytė (asmeninio albumo nuotr.)

Palangiškė, Palangos Senosios gimnaziją kitąmet baigsianti Goda Motiejaitytė – mergina yra ir Klaipėdos šokių mokyklos „CODA“ ugdytinė – dar neseniai buvo tituluojama naująja mūsų krašto baleto žvaigžde, ryškiausiai spindėjusia tarptautinėje scenoje. Tačiau aštuoniolikmetei baleto profesionalei netikėtai teko susidurti su iššūkiu – medikų verdiktas nepaliko galimybės šokti. Vietoje baleto ji ėmė ieškoti naujų veiklų, atradimų ir galimybių. 

Agnė Benetytė, „Palangos tiltas“ žurnalistė

Palangiškė, Palangos Senosios gimnaziją kitąmet baigsianti Goda Motiejaitytė – mergina yra ir Klaipėdos šokių mokyklos „CODA“ ugdytinė – dar neseniai buvo tituluojama naująja mūsų krašto baleto žvaigžde, ryškiausiai spindėjusia tarptautinėje scenoje. Tačiau aštuoniolikmetei baleto profesionalei netikėtai teko susidurti su iššūkiu – medikų verdiktas nepaliko galimybės šokti. Vietoje baleto ji ėmė ieškoti naujų veiklų, atradimų ir galimybių. 

– Goda, šokai nuo mažens, dar visai neseniai Tave vadino naująja mūsų krašto baleto žvaigžde. Koks jausmas buvo stovėti tarptautinėje scenoje ir jausti, kad Tavo svajonė pildosi? Kaip to pasiekiama?
– Jausmas – neįkainojamas. Labai gera būti įvertintai, tačiau dar geriau sugrįžti su naujomis, vis didesnėmis patirtimis. Nuoširdžiai dėkoju savo mylimai vadovei Ingai Briazkalovaitei už įskiepytą norą semtis kuo daugiau įvairios patirties – pavyzdžiui, dalyvaujant ilgesniuose konkursuose ar meistriškumo klasėse (masterclass). Ji išmokė labiau džiaugtis pačia galimybe, o ne vien laimėjimais ar laurais, ant kurių taip lengva užmigti – tam baleto pasaulyje tikrai nėra laiko. Po momentinio džiaugsmo ir aplodismentų visada laukia ta pati realybė: disciplina, kruopštus ir atsakingas darbas. Po dienos poilsio ir šventės vėl grįžtama į salę, kur sunkiu darbu siekiama dar didesnių aukštumų – mano atveju, su nuostabių Šokių mokyklos „CODA“ pedagogų pagalba.

– Kada pirmą kartą supratai, kad dėl sveikatos teks sustoti? Ką jautei?

– To staigaus pirmo suvokimo nelabai ir buvo. Po nepavykusios operacijos per visas reabilitacijas vis kirbėjo ta neskani mintis, kad gali tekti kažką keisti. Ji tyliai tūnojo viduje, nors priimti to nesinorėjo. Po reabilitacijų, poilsio namie ir Palangoje, vis dar iki galo neatsigavusi ir nepaklausiusi chirurgo, kuris jau tuomet liepė ieškoti naujos veiklos ir aistros, aš vis dėlto grįžau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur tuo metu mokiausi. Vėl kaupiau žinias iš geriausių savo srities profesionalų, bet ilgai ten neužsibuvau – dar bandžiau šokti, daryti tai, ką labiausiai myliu.

Tačiau skausmas vis stiprėjo, o kai nebegalėjau visko atlikti „pilna koja“, širdis vis dar neleido pasiduoti. Tada prisėdau: žiūrėdama į šokančius kolegas, vartydavau anatomijos vadovėlį ir sėmiausi kitokių, jau nebe fizinių žinių. Tačiau, užbaigus metus ant suoliuko, supratau – reikia ieškoti savęs kitur, nes nieko čia nebus.
Emocijos tuo metu lankė įvairiausios... Pykau ant savęs, nes iki šiol manau: jei operacija nebūtų taip uždelsta ir ta atauga Achile nebūtų taip išaugusi, gal dar galėčiau šokti. Buvo liūdna, nes nebegalėjau pilnai mėgautis baleto gyvenimu. Ir buvo kaltės jausmas – gal net neteisingas, bet jaučiausi nuvylusi žmones, kurie tikėjo manimi ir mano svajone išaugti į kažką didelio šiame kelyje.

Ypač gaila tėvelių – jie, nepaisant nieko, ieškojo įvairiausių galimybių, vedė, vežė, buvo šalia. Ir vadovų, kurie atidavė labai daug savęs, augino mane, tapo – net negaliu sakyti „antra“, tiesiog – šeima. O aš viską netikėtai išbarsčiau ir palikau...

Bet tęsiant linksmesne nata – gal net ir tam tikrą palengvėjimą jaučiau... Jau buvau pasiilgusi namų, Palangos ir ramybės viduje, nes Vilniuje kankino nesmagios mintys. Jei trumpai – psichologiškai tuo metu buvau visiškoje duobėje...

– Ar buvo sunkiausia atsisveikinti su scena, ar su pačiu kasdieniu balerinos gyvenimu – treniruotėmis, rutina, bendruomene?

– Scena, treniruotės ir rutina – mano manymu, tai vienas didžiulis procesas. Be vieno ar kito kažkas būtų ne iki galo. Todėl su ta kasdienybe ir procesu dar dabar pilnai atsisveikinusi nesijaučiu. Ilgiuosi visko: ir ašarų salėje, ir riksmų, ir pastabų, ir darbo, ir, žinoma, aplodismentų, to palengvėjimo bei pilnatvės jausmo, kai kažką pasieki, įrodai, ar tiesiog išeini už Lietuvos ribų, atstovauji Lietuvą, mokyklą ir „užkeli koją“ ant didesnės nei įprastai scenos.

O su bendruomene atsisveikinti niekada ir nežadu – tik toliau puoselėju ryšį tiek su kolegomis, tiek su vadovais, mokytojais, teatrais ir visais, kurie buvo mano kelio dalis. Baleto kultūra – tai kažkas ypatingo. Visiems rekomenduoju kiek įmanoma daugiau prie jos prisiliesti: ne tik grožėtis, praplėsti akiratį, bet ir pamatyti, kokius gilius ir gražius žmones ši meno sritis užaugina.

– Pasukai choreografijos keliu ir mokai mažesnius šokėjus. Kas Tave labiausiai žavi šiame naujame etape? Ar tai padeda užpildyti tą tuštumą, kurią paliko scena?

– „Mokau“ gal dar per skambus žodis – labiau dalinuosi patirtimi ir dar bandau save atrasti choreografijoje. Augu scenoje, tik jau truputį iš kitos pusės. Žavi mane daug kas, ypač dabar, pradžioje, kai viskas nauja, daug galimybių tobulėti. O kurti man labai patinka – dievinu ieškoti, kartais nuklysti į visiškas dausas, bet grįžus atrasti kažką naujo ir nematyto.

Dėl užpildymo norėjau pasakyti, kad iš esmės darbas tai puikiai atlieka, bet supratau, kad nenoriu taip sakyti. Nemanau, kad tai reiktų lyginti: choreografija – kita sfera, kuri tikrai mane pildo ir augina, tik kitaip. O šokti – ir apskritai tai, ką statau ar matau – dar vis norėčiau. Tikriausiai tas noras niekada nedings, bet džiaugiuosi galėdama bent parodyti šokio pradžią... Dar nesu tokia subyrėjusi (juokiasi).

– Kur radai stiprybės, kai atrodė, kad viskas slysta iš rankų? Kas padėjo labiausiai – šeima, draugai, gal pati Palangos ramybė?

– Kai grįžau, ne tik viskas slydo iš rankų, bet ir pati taip slydau, kad, viską sudėjus, visų pagalbos tikrai reikėjo. Iš pradžių mėgavausi namais, tėvelių ir senelių glėbiais, Palanga, jūra, miškais – ant dviračio užšokus.
Tada atėjo vasara. Atsigavusi Palanga, linksmybės, draugai neleido nugrimzti į per sunkias mintis. Vasarą dar turėjau galimybę prisidėti prie kūrybinės komandos ir pasirodyti Jessicos Shy koncerte, kur galėjau pasimėgauti milžinišku kiekiu akių, aplodismentų jūra ir suprasti, kad gal ir ne viskas prarasta.
O tada rudenį gavau pasiūlymą iš vadovės Ingos grįžti į „CODA“ – ne tik aplankyti ir išbučiuoti visus mylimus, bet ir prisidėti prie čia besimokančių mergaičių tobulėjimo. Su tiek mielų žmonių ir tiek galimybių aplink stiprybės ir noro kažką veikti tikrai nebetrūksta.

– Kalbant apie Palangą – kiek Tau svarbus ryšys su gimtuoju miestu?

– Palangą labai myliu: myliu ir pašėlti vasarą, pasidžiaugti tuo pertekliniu kiekiu žmonių, myliu ir žiemišką, neapsakomai jaukią šio miesto ramybę. Šiuo metu didžiausias mano projektas – baigti mokyklą, tačiau, užaugus, viena iš svajonių – turėti čia savo lizdelį arba gal net kokį rimtesnį projektą.

– Gal tas sukrėtimas paskatino atrasti naują santykį su Tėvais, kitaip įvertinti suaugusiųjų pasaulį?
– Būna visokių etapų, kaip kiekvienoje šeimoje, bet tik grįžusi tikrai supratau – tėvai buvo šalia, kartu ieškojo išeičių, ramino ir tikėjo. Nelabai ir įsivaizduoju kitaip – įvyko gyvenimas.
O šiaip mano tėvai – labai dideli žmonės. Visada kažko siekia, stengiasi, daug dirba ir viską gyvenime statosi patys. Nori ir mums su broliuku įskiepyti šias vertybes. Aš gal truputį kitokia – man patinka pasroviui kartais paplaukti, man prireikia, kad kažkas pastūmėtų. Ir jie nuolat „spardo man užpakalį“ – kartais gal atsiviepus, bet su tais spyriais vis dėlto judu pirmyn.

Beje, balete buvo panašiai: norėdavau tobulėti, stengdavausi, bet kai vadovai užpykdavo – kažkaip viskas gaudavosi trigubai geriau nei paglosčius. Trumpai tariant – kartais aš tinginėlė (juokiasi).

– Koks yra tas „tikrasis“ balerinos gyvenimas, kurio gal žmonės nemato?

– Tikriausiai aiškiau nei aišku – nieko gražaus ir profesionalaus iš dangaus nenukrenta. Bet visa ta kasdienybė ir yra šiokia tokia romantika: kiekvieną skausmą gali prilyginti mažam žingsneliui pirmyn, mažam patobulėjimui, kuris džiugina.

Na, o visa ši meno sritis man apskritai yra viena didelė pasaka – kad ir kaip sunku tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Galų gale, ji beprotiškai nenuspėjama, įdomi, daili ir gera.

– Jeigu galėtum pasikalbėti su savo jaunesne „Goda“, kuri svajojo apie baletą – ką jai pasakytum šiandien?
– Sunkiausias klausimas. Gal dėl to, kad nesijaučiu dar tokia užaugusi... Tiesiog paliepčiau daugiau mėgautis, branginti kiekvieną akimirką, nes niekada nežinosi, kada tai gali baigtis...

– Ir pabaigai – kokią svajonę dabar nešiojiesi širdyje?

– Esu labai didelė svajoklė, tad kiekvieną dieną vis po naują svajonę susimąstau... Bet tokia rimčiausia – tiesiog rasti savo vietą po saule, nepamesti artimų, mylimų žmonių, kurie stumia į priekį, ir būti laiminga bei sėkminga.

Komentarai 0

Parašykite komentarą

Pateikus komentarą, įrašytas vardas arba slapyvardis ir tekstas bus paskelbti viešai. Kaip tvarkome duomenis.

Komentarų kol kas nėra.

Taip pat skaitykite