Meditavimai Palangos žemuogynuose: „Velnias aistros veidais gimė... su manim“

Aš esu ateistas. Labiau, tikriau – panteistas. Tas, kuriam būna labai gera ir maloniai smagu, kur švelnu, neužgaulu, logiška, mandagiai etiška, o žvilgsniui, tad ir sielai – meniškai erdvu, žaisminga. Čia ir valtis virsta skraidykle. Agresyvus grubakalbių pranašumas erzina, jau veda iš kantrybės, skatina kuprine nešioti akmenis iš visų pakelių ir tai, patikėk, skaitytojau, šimtus kartų lengviau, negu kai kurių nebroliškų lietuvių draugijoje. Iki 60 metų klusniai, kaip avinas, net asilas su viskuo sutikau. Gal ir be reikalo. Aš esu klusnusis maištininkas. Pats aiškinuosi. „Kas yra Kodėl?“ Dėl to dažnai susipešu su savimi. Gamtoje. Palangiškis vyras jėgoje tik per petį paplotų, man išsižiojus: „Su gera moteriška ir aš kunigas“ (čia gyvenimo draugė ir po 43-ųjų „Bendros Pagalvės“ metų įsiterptų: „Nepradėk savo tiesų“...). Erezija – nukrypimas nuo visuotinai priimtų pažiūrų, normų nėra „retizmas“ – padidėjęs dirglumas.
Beje, Palangoje ir pajūrio kraštuose tarp Klaipėdos – Mosėdžio – Liepojos – Ventspilio, kiek aš buvau ir patyriau, labai daug (nemeluotai!) pačių tikriausių panteizmo šalininkų. O net ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia: „Panteizmas – religinė filosofinė doktrina, kuri tapatina Dievą su gamta ir žiūri į gamtą kaip į dievybės įsikūnijimą“. O Tarptautinių žodžių žodyne apie „panteizmą“ perskaitytum: (graik. „theos“ – dievas), filos. Religinė pažiūra, sutapatinanti beasmenį dievą su gamta arba skelbianti, kad dievas egzistuoja gamtoje imanentiškai. Mintis prikelia mintį: „O kaip žodynas aiškina žodį „imanentišai?“ Turėk meškeres, anksčiau ar vėliau skanausi vandenų žuvelę. Turėk norą šviestis – numirsi dar durnesnis.
„Imanentinis“ – turimas, vidinis, iš prigimties būdingas, esantis ko nors viduje, ne išorinių veiksnių sukeltas, sąlygojamas“. Primintina, kad lotiniškai žodis „spiritus“ yra: 1. dvelktelėjimas, dvasia, siela; 2. spiritas.
Štai tik pradžia mano vidinių diskusijų su savimi ankstų šių metų birželio 15-osios rytmetį Medvalakio, Palangos prieigų žemuogynuose. Radau visą poetišką puokštelę anūkei Beatričei. Ir daug minčių: ak, gali apsivalyti nuo šiukšlių, bet kaip apsivalyti nuo minčių? Čia jau kenčiu ne aš vienas. O kančia visada šypsosi. O mano smakas, mano Velnias visada alkanas. Jam rūpi... jam rūpi... jam rūpi... visa, kas telpa žodelyje „daug“. Daug malonaus, „berūpestinio“, sveiko, seksualaus gyvenimo be nepriteklių. Daug – pinigų, mašinų, rūbų, atrakcijų, žemių, žemių, žemių iki to vienintelio sklypelio – 2x3 metrų „Artimajame užsienyje“, prie Palangos – Liepojos plento, arti Vandentiekio, nebesiekiant jokių Globos namų nei ligoninės. Kai gulėsiu pušinėlyje aukštyn papais – nesvarbu, kas ką sakys. Būsiu tik bandęs galvoti žmogus. Viskas lieka čia. Yra tik vienintelė – „Dulkės tiesa“.
Išeidamas aš išsivesiu ir savo daug negeistino geidusį išdykėlį, o man simpatišką velnią, kuris neleidžia ramiai gyventi, dabar meta iš lovos anksti eit su kuprine į Palangos miškus žemuogių, grybų, prie jūros, į smėlynus, kur jauti laiką. Velnias gimė su manim. Visai ne velnias. Mano aistros gyvenant.