Meilės paieškos. Čia ir dabar

Tad vieną iš nedaugelio, praėjusį ilgąjį savaitgalį, su džiugesiu ilsėjomės, garsiai jį vadinome meilės savaitgaliu. Šeštadienį barstėme (o gal ne?) romantiką mylimiems žmonėms , sekmadienį skelbėme meilę jūrai, Palangai ir agurku kvepiančiai žuviai, pirmadienį – bandėme suvaidinti meilę Tėvynei. Kiek tos meilės pavadinti tikra galėtume, nežinia... Spėju, jog tikrasis Valentinas, vyskupas, prieš amžių amžius paslapčia, prieštaraudamas valdžios santuokų draudimui tuokdavęs įsimylėjėlius ir už tai netekęs gyvybės, kape apsiverstų, pamatęs kaip dabar Valentino, meilės dieną švenčiame mes... Šventė nesena, Lietuvoje skaičiuojanti tik antrą dešimtį, bet jau įgavusi keistoką, komercinį prieskonį. Šeštadienį pro akis bėgo vaizdai: Klaipėdos Akropolis skendo žmonių jūroje. Gatvėse – tuščia. Jūrų muziejus – pustuštis, bet parduotuvės – šturmuojamos. Meilė. Tik kam...?

Štai į Stintų šventę sugužėjo minios žmonių, jie nesipešdami mokėjo dešimtines už kelias keptas stintas, džiūgavo gavę dingstį pasivaikščioti žiemiška Palanga. Tačiau pirmadienį liejosi burbesiai, kad net sunkmečiui užslinkus kažkas lupikauja ir net agurkais kvepianti stinta tapo skaudžia kišenei pramoga, o ne smagiu žiemos pasispardymu skrandyje ir dūšioje. 

O štai apie meilę Tėvynei apskritai sunku ką pasakyti – mano, amžino stebėtojo akims, šitos meilės pas mus liko mažiausiai. Pamenu, kai mažytė, tvirtų ir nuvargusių mamos rankų nupintomis kasytėmis strikinėjau Baltijos kelyje, rinkdama baltas, lėktuvų barstytas gėles, kol tėveliai ir kiti, visiškai nepažįstami žmonės susikibo rankomis, sudarydami milžinišką vilnijančią ir nesibaigiančią gyvą bangą per visas Baltijos valstybes. Ore tvyrojo kažkas, ką iki šiol vadinu meilę Tėvynei – jausmą, neapčiuopiamą ir tvirtą, stabilų ir stiprų. Nereikia net organizuoti Baltijos kelio dabar, kad pajustum, jog meilės Tėvynei Lietuvoje neliko. Liko nebent išeivių, emigrantų širdyse, nostalgiškai menančiose tuos „senus gerus laikus“. Kaltų, kodėl taip atsitiko, aišku, galėtume rasti, bet ar kam to reikia...? Kaip sena ir gera citata byloja: „Prieš rodydamas kito dėmės, nusiplauk savo pirštą“. Tulžimi galėtume drabstytis į kairę ir dešinę, bet ar pačiam nuo to pasidarys geriau? Meilę Tėvynei dabar kaip kokią rečiausią gėlę namie ant palangės, dabar turėtume auginti savo širdyse. Sunkiai, bet diena po dienos išauginti naują jos daigą, nes senojo neliko nė kvapo.

Labai norėtųsi, jog tos meilės būtų kiek daugiau, nei kartą per metus. Pro redakcijos langus kartą mačiau įspūdingą vaizdą: eina du pusamžiai žmonės, susikibę už rankučių. Paeina kelis žingsnius, apsikabina, pasibučiuoja. Kai taip daro paaugliško amžiaus jaunimas, rodos, nieko nestebina, tačiau į šitą porelę buvo subestos pusės palangiškių akys, o kas blogiausia – smerkiančios, nuaidėjo ne vienas kritiškas ar kandus žodis. Argi meilei egzistuoja amžiaus cenzas? Nenorėčiau tuo tikėti.

Taip pat nenorėčiau tikėti, kad tauraus ir spindinčio jausmo žmonėse nebeliko visai – nei Tėvynei, nei artimam žmogui, nei vėjų perpučiamoms sueigoms mieste. Norėtųsi tikėti, kad kiekvienas mūsų tarp pykčio, nepasitenkinimo ir liūdesio bangų, širdyje turi ir saulėtą, ilgaamžį ir tvirtą tiltą. Tiltą į šviesų rytojų, šviesią ateitį