Menininko sumanymas - padovanoti sudegusiai Labanoro bažnyčiai vargonus – liko neįgyvendintas

Palangiškis liaudies meistras Vytautas Galdikas nestokoja kūrybingumo bei aktyvumo jį įgyvendinant, tai paliudija ir kupini originalių darbų jo ir žmonos Genovaitės namai. Juose atsiveria nueito gyvenimo ruožas, išsaugotas tapytuose paveiksluose, iš bronzos padarytuose dirbiniuose, netgi vargonuose, kurtuose keletą metų. Būtent šį savo ir žmonos išpuoselėtą kūrinį palangiškiai sumanė padovanoti sudegusiai Labanoro bažnyčiai, tačiau dėl „koją pakišusio“ vargonų dydžio šio sumanymo teko atsisakyti – tokie dideli į nedidelę bažnyčią jie netilptų.

Labanorą priminsianti dovana

Sudegusiai Labanoro bažnyčiai padovanoti savo sukurtus vargonus palangiškiai iš anksto neplanavo, tačiau nusprendę tą padaryti, nieko ir nelaukė.

Labanoro bažnyčia buvo viena iš vertingiausių, architektūriniu požiūriu, medinių bažnyčių Aukštaitijoje. Tai buvo ir vienintelė medinė XIX a. pradžios klasicistinio stiliaus bažnyčia Švenčionių rajone. Itin gerbiama, nuolat puoselėjama, netgi laikyta stebuklinga, atlaikiusi griuvimus, rekonstrukcijas, 2009 metais gruodžio 21-osios naktį bažnyčia visiškai sudegė, liko tik varpinė. Už geranoriškumą, parodytą rūpestį siekiant įteikti didžiulę dovaną, V.Galdikui buvo padovanota auksinė Labanorą žyminti moneta – su joje pavaizduota bažnyčia ir varpine. Tai – dovana šildanti ir taip šiltą širdį.  

Vargonams – specialus kambarys

„Mes netgi turim specialų kambarį vargonams“, - atskleidė palangiškiai, daugelį metų intensyviai dirbę prie šio muzikos instrumento. Išties, savo dydžiu vargonai stebina, tačiau dar labiau stebina tai, kaip įmanoma padaryti tokį itin „išdidų“, ne bet kokioje erdvėje tinkantį instrumentą. „Nebeturėjom nei Kalėdų, nei Velykų, jokių švenčių nebešvęsdavom, nes visas dienas praleisdavom prie vargonų“, - pripažino menininkas ir jo aistrą suprantanti bei visuomet pagalbos ranką ištiesianti žmona. Abu plušėjo vardan kilnaus tikslo. Pasak jų, imtųsi ir dar vienų, jei būtų jaunesni. Šiuo metu užtenka ir šių. Prisimindami, kiek laiko sugaišo ir kiek energijos išeikvojo, kurdami vargonus, palangiškiai savo triūsu gali tik didžiuotis. Nepaprastai daug reikėjo ir medžiagos, tačiau niekas nesustabdė. Pamažu ėmė gimti instrumentas, sukėlęs susižavėjimą ne vienam palangiškiui, o ir atvykusiam svečiui. Prieš keletą metų juos pagaminę, palangiškiai nuoširdžiai atvėrė duris ir norintiems išvysti šį stebuklą. Smalsuolių atsirado daug, tačiau susidomėjimas nedingo iki šiol.

Kūriniai puošia užsieniečių namus

Meniškos sielos žmonių namai traukia ne tik šiuo kūriniu, juose gausu įdomybių, prie kurių norima ir įsiamžinti. Kartą pamačiusi prie vartų besisukiojančius žmones, G.Galdikienė mielai juos pakvietė ir į vidų. Iš Vokietijos atvykę svečiai, kaip paaiškėjo po ilgo aiškinimosi, susižavėję fotografavo matomus kūrinius, kuriuos žinoma parvežė ir artimiesiems. Jog V.Galdiko darbais domisi užsieniečiai, miestelėnams – ne naujiena.

 „Prieš dešimt metų atvykę amerikiečiai nupirko dešimt paveikslų, norėdami papuošti neseniai nusipirktus namus“, - papasakojo V.Galdikas. Akį traukiantys paveikslai išties nepalieka abejingų. 

Per mažai vietos paveikslams

„Jei būtų tikę Labanoro bažnyčiai, o jie jau ir būtų norėję juos pasiimti, tai būtumėm turėję vietos susikabinti paveikslams. Neatsisakom minties padovanoti juos kitai įstaigai, jei tik kas pareikštų norą“, - kalbėjo V. ir G.Galdikai, kurių namuose gausu įspūdingų tapytų darbų, tačiau kai kuriems dėl vietos trūkumo šiuo metu nėra galimybės „pasipuikuoti“ visu savo grožiu. Daug kūrybinės energijos savyje slepiantis V.Galdikas nestokoja kūrybinės išminties, ją visą sutalpina savuose darbuose, kurie papasakoja visą gyvenimo istoriją, matytas ir išgyventas akimirkas. „Štai šie du paveikslai iš ciklo „Kur bakūžė samanota“. Tokioje trobelėje aš gimiau“, - rodydamas į gamtos apsuptyje pavaizduotus namus ėmė pasakoti V.Galdikas. Pasak palangiškių, jiems artima kaimiška aplinka, todėl, kaip jie papasakojo, ir savuose namuose nesiekia sukurti kitokios atmosferos. Kaip matosi, tokioje erdvėje gimsta unikalūs darbai.

Du paveikslus V.Galdikas ketina padovanoti Salantuose įsikūrusiam muziejui. Viename velnias tempia akmenį, o kitame išdidžiai stovi Perkūnas. Suteikdamas galimybę pabūti šalia savojo puoselėjamo „turto“, V.Galdikas įteikia dovaną kiekvienam.

Sužlugdyta svajonė

V.Galdikas užsiminė ir apie kadaise puoselėtą dar vieną aistrą. „Norėjau įkurti senovinių variklių muziejų, tačiau man nebuvo suteikta tokia galimybė – man pasakė, kad Palangai toks muziejus netinka“, - apie savąją sužlugdytą svajonę papasakojo menininkas. Jis savo kolekcijoje jau turėjo 43 variklius, kurių palaipsniui namuose neliko – ėmus kėsintis metalo vagims, teko parduoti. Ypatingai grožėdamasis variklių darbu, jų pūškavimu, jis ir dabar dar su susižavėjimu stebi savo sukurtą prietaisą, kuris, pasak jo, ropoja kaip tankas, nepaisydamas jokių kliūčių.