Mintys paraštėse

Palangiškiai meldžiasi, kad vasara užtruktų kurorte nors keliomis savaitėmis ilgiau.
Meldžiuosi ir aš, nes visai nelaukiu verkiančio lapkričio, kai jį nupėdinu nuo redakcijos iki autobusų stoties nesutikdamas nė vienos gyvos sielos.
Tuomet mane apninka bloga nuotaika.
Galime tik įsivaizduoti, kaip visi ir kiekvienas mūsų čia suklestėtų, o rūstūs lietuviški veidai taptų pietietiškai giedri ir laimingi, jeigu vasaros mus čia lydėtų nors pusę metų.
Restoranai ir kavinės – žinoma, ir padavėjai – susižertų tiek pinigų, kad galėtų kitą sezoną atnaujinti meniu (ir popierinį variantą, ir, svarbiausia, turinį), apmokyti padavėjus nors elementaraus serviso ir daugiau nei penkis sakinius anglų, rusų ar vokiečių kalbos.
Paviljonų paplūdimyje nuomininkai, žinoma, atpigintų alų ir net vandens buteliukas nekainuotų trijų litų.
Kiekviena Palangos bobutė ir diedukas, patrypčioję pakelėse, medžiodami poilsiautojus, taptų jaunatviški, žvalūs ir sveikesni ir gal net rūsčią žiemą leistų sau pirmą kartą gyvenime paatostogauti.
Gal Jaltoje, o gal Maljorkoje.
Miestas, svarbiausia, tiek surinktų rinkliavų ir mokesčių, kad jau kitais metais, prisiviliojęs vietos, šalies ir švedų investuotojus, pradėtų ręsti dirbtinį pliažą su tokia pat saule.
Tiems keliems vėsesniems metų mėnesiams.
Meras, parūpinęs Palangai ilgiau saulę – natūralią ar dirbtinę – būtų renkamas iki paskutinio atodūsio.
O liberali-konservatyvi Taryba ramia sąžine sutiktų jam pastatyti paminklą – ranka, žinoma, rodo į saulę...
Kada tai bus?
Mm. Chm. Mm.
Dūsaujate, nes, kaip ir aš, bijote tuščių kurorto gatvių?
Lietuviškos darganos ir būrelio amžinų verksnių suaktyvėjimo?
Nežinau kaip jus, bet Palanga mane šią vasarą džiugina labiau nei anksčiau.
Visų pirma, tos jaukios kavinukės J. Basanavičiaus promenadoje, suslėpti po stogu skudurai ir galbūt šiek tiek margesnė nei paprastai „publika“.
Bet mane labiausiai žavi... žavesys akyse daugybės kurorto rusakalbių svečių, kurie pabėgę iš Maskvos ar „Piterio“, mėgaujasi mūsų kurorto ramybe, švara, gražia, dar neregėta gėle Birutės parke ar džiaugiasi jauno padavėjo, prisipažinusio, kad ėmė mokytis rusų kalbos tik prieš šią vasarą, žiniomis.
Net užklydę į sovietmečiu dvelkiančią autobusų stotį, koks nors pilvotas Vasia iš Maskvos kumšteli savo Ksenijai: „Ach, viskas kaip ir prieš dvidešimt metų...“
Bet ne – tik Palanga daug gražesnė.
Nauja stotis – jau kitais metais. O dirbtinė saulė su dirbtiniu pliažu?
Tik ar jų reikia tiems, kuriuos vilioja Palanga tokia, kokia yra?
Labai tikra ir natūrali.