Mintys paraštėse

Ar prisimenate istorinius Kauno „Žalgirio“ ir CASK (ei, pirmam paskambinusiam ir teisingai šias raides iššifravusiam šešiolikmečiui „Palangos tiltas“ įsteigė prizą – krepšinio kamuolį su „Palangos“ krepšinio komandos žaidėjų autografais!) mūšius?
Kai nepriklausomybės priešaušryje „Žalgiris“ kaudavosi su karininkais iš Maskvos, – tikra to žodžio prasme – Alytaus miesto – ir visos Lietuvos – gatvės buvo kaip po Černobylio atominės elektrinės driokstelėjimo, tuštutėlės.
Tais istorinio virsmo laikais niekas apklausų, kiek tautiečių stebėjo lietuvių ir armijos monstrų kovas, niekas nedarė.
Bet jų ir nereikėjo – į TV ekranus nosis buvo „sukišę“ visi.
Kai Slovėnijoje vykstančio čempionato kovojančių lietuvių rungtynes lydi įsiaudrinusių komentatorių pastabėlės, kad „prie ekranų kumščius gniaužia visa Lietuva“ ar „krepšinio rinktinė suvienijo Lietuvą“, negaliu nė velnio sutikti.
Žvilgteliu girdėdamas tokius žodžius per langą – nė ženklo už jo, kad gyvenimas mūsų daugiabučio kieme kaip nors smarkiai būtų pasikeitęs.
Rėksnė kaimynė daugiabutyje priešais „audžia“ N-vyrą skambiais žodžiais ir per Kalėdas, ir stingdant -30 speigui, ir žaidžiant Lietuvos krepšininkams.
Spėju, kad aistringi jauni komentatoriai, pasitelkę į savo žodyną tokius vaizdžius patriotinius pareiškimus, matyt, Lietuvos istorijos archyve yra „persukę“ tikrai istorinius „Žalgirio“ ir CASK rungtynių vaizdus?
Kurie fiksavo visą tautą, alsuojančią krepšiniu.
Ne dabar.
Net daugelis apklausų rodo, kad beveik pusei lietuvių Lietuvos rinktinės kovos Slovėnijoje – nė motais.
O, va, artėjanti žiema, didelės šildymo kainos ar Rusijos (ne) paskelbta blokada lietuviškoms prekėms ir iš mūsų šalies keliaujantiems kroviniams – taip.
Tai kas įvyko?
Nieko ypatingo.
Tik gerokai kitokia tapo Lietuva. Daugiau keliaujanti – jau žaidžianti ne tik krepšinį, bet ir golfą bei beisbolą. Mažiau vieninga, nes rusų tankai Vilniaus gatvėmis nedarda, o 23-ejų metų istorija – jau praėjusi tūkstantmečio istoriją...
Svarbiausia, profesionalus sportas tapo komercija. Šiandien krepšininkams ir rinktinės vadovams yra gerokai svarbiau deramai ap(si)drausti pėdas ir rankas nei išbėgti žaisti už Lietuvą.
Patriotiškumas ir tautiškumas – anaiptol ne svarbiausios sudedamosios dalys profesionaliame sporte.
Prieš dvidešimt penkis metus A. Sabonis, G. Krapikas, S. Jovaiša ir R. Kurtinaitis apie tokius kontraktus, kokius šiandien turi J. Ilgauskas, R. Pocius ar broliai Lavrinovičiai, tik pasvajoti galėjo.
Kad nepriklausomos Lietuvos krepšininkai kitokie, jaučia (mato) ir labai įvairialypė tauta.
Kita vertus, komercija dar labiau yra persmelkusi kitų šalių rinktines, kurių žvaigždės net nesiteikė apsivilkti rinktinės marškinėlius.
Bet, spėju, palangiškiai Lietuvos rinktinės kovas Slovėnijoje stebi gausiau nei kiti.
Jaunąją kartą žavi palangiškio Renaldo Seibučio sėkmės istorija, o miesto vadovai, ko gero, jau dėlioja Lietuvos – ir kitų šalių – krepšinio rinktinės(-ių) treniruočių planus būsimojoje sporto arenoje.
Tad už pergales Slovėnijoje ir Palangoje!