Mirė palangiškis verslininkas Raimondas Karpavičius

Raimondai, negaliu patikėti, kad Tavęs jau nėra...Vos prieš metus Tu mane priėmei savo jaukiuose namuose Nidoje, vaišinai riešutais, kurių neberasime Lietuvoje, pasakojai apie jų didelę naudą sveikatai. Žinoma, didžiausias „pasigardžiavimas“ buvo ne jie, o tas įsimintinas pusantros valandos pokalbis su tavimi – apie verslą, politiką, jų užkulisius, sveiką gyvenseną, Palangą...www.palangostiltas.lt perspausdina prieš metus žurnale "Lietuvos pajūris" skelbtą interviu su Tavimi.

Linas Jegelevičius
„Palangos tiltas“/ „Lietuvos pajūris“ redaktorius

Raimondas Karpavičius: Visiems gyvenime linkiu veikti, o ne dirbti

Žinomas Lietuvos verslininkas Raimondas Karpavičius, turintis patogius namus Palangoje, dabar daug laiko praleidžia Tenerifėje, kur jo „Marijampolės pieno konservai“ (gamyklą valdo UAB „Karpis“, kurioje R. Karpavičius turi 100 procentų akcijų) į vietos rinką įvedinėja pieno konservų smulkių pakuočių gamyklą. Šešiasdešimtmetį neseniai atšventęs vyras – žvalus ir kupinas energijos. „Būna, kad čia keliuosi ketvirtą valandą ryte, apie keturiskart per savaitę neriu į baseiną ir nuplaukiu iki kilometro. Kai turiu laiko, spėriai nueinu iki 10 kilometrų“, – sakė verslininkas žurnalui „Lietuvos pajūris 2018“.
– Ar rūpintis fizine ir psichologine savijauta – dalis jūsų gyvenimo būdo ar tiesiog būtinybė, juk įtampa ir stresas – nuolatinis jūsų, kaip verslininko, palydovas?
– Aš visą gyvenimą artimai „draugauju“ su sportu. Žaidžiau profesionaliai futbolą, buvau Klaipėdos „Atlanto“ žaidėjas.
Gyvenime aš linkęs pasikliauti Dievu, nors nesu religingas ir nesieju savęs su konkrečia konfesija. Mano pasaulėžiūroje yra po truputį visų tikėjimų. Juk ir pats žodis „tikėjimas“ susideda iš dviejų žodžių: „tik“ ir „ėjimas“. Tai yra pažinimas, ėjimas per gyvenimą. Turiu savo Angelą sargą, arkangelą Mykolą. Man taip ir astrologinis skaitymas teigia. Savo Angelui sargui padedant, einu per gyvenimą. Mano gyvenime nieko netrūksta, o pinigai nesukuria laimės.
Dievas mums duoda kliuvinių – bando mus, ar mes mokame su jais susidoroti, ar esame kantrūs. Kantrybė mano vertybių skalėje – itin aukštai. Beje, aš nedirbu – aš veikiu. Veikla ilsina, o darbas alina. Veikla apima daug įvairių sričių, o darbas – tik siaurą. Veikti – labiau gyvenimo būdas. Visiems linkėčiau veikti ir gyvenime rasti savo kryptį, o ne dirbti. Veikimas veda į meilę. Man abu dalykai – neatsiejami.
– Ką mėgstate skaityti?
– Skaitau įvairią literatūrą. Gaila, kad šiame amžiuje žmonės tik internete skaito. Skaitau Vydūną, Aivenhovą, ypač ryte, pamedituoju. Turiu Bobo Troubridžio knygą, kuri aiškina ligų kilmę. Skaitau ją ne dėl savo amžiaus – domiuosi sveika gyvensena, netradicine medicina, bendrauju su mokslininkais, tyrėjais.
– Kaip jums Tenerifėje sekasi pieno konservų smulkių pakuočių gamyba? Ar labai skiriasi kurortinio ispanų miesto verslo mentalitetas nuo lietuviško?
– Mes Ispanijos pieno produktų rinkoje dalyvaujame jau daug metų. Tik savo produktus ten pardavinėjome per vieną vokiečių kompaniją. Gamykla čia jau veikia. Tiesą pasakius, mintis pastatyti mums čia gamyklą šovė į galvą netikėtai, man atostogaujant čia. Ji mums yra svarbi vystant plėtrą į žemyną, Ispaniją ir Portugaliją. Per tiek metų čia jau gerai supratau vietos darbuotojų mentalitetą – priėmiau sprendimą, kad gamybos reikalus turi tvarkyti lietuviai. Rūpintis gamyklos technine dalimi vietos žmonės neturi pakankamai patirties.
Taip, vietinę prekybą jie puikiai išmano, tačiau ją būtina suderinti su lietuviškais ir europietiškais standartais.
Žmonės čia – labai geri ir draugiški, tačiau pirmenybė čia teikiama šeimai, vaikams, tėvams. Labai pagirtinos vertybės, tačiau darbas čia nėra prioritetas. Kai kuriuos vietinius darbuotojus nusiųsime praktiniams mokymams į Lietuvą. Taip pat nuolat vyksta vietinių darbuotojų mokymas čia esančioje įmonėje. Kol kas gamybos apimtys nėra didelės, bet turime daug rimtų užsakymų ir paskutiniam šių metų ketvirčiui. Dirbti čia yra sudėtingiau nei Lietuvoje, bet paprasčiau, kalbant apie konkurenciją – ji čia mažesnė, yra nustatytos tam tikros mokesčių ir subsidijų lengvatos. Tačiau ir Tenerifėje, kaip ir bet kur, reikia laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių. Man tai savaime suprantama.
– Turite kietą stuburą, savo verslo mentalitetą ir filosofiją. Ne visiems, matyt, lengva prie jūsų prisitaikyti ar suprasti jūsų reikalavimus. Kaip atsirenkate žmones itin svarbioms pareigoms jūsų įmonėse?
– Visuose žmonėse ieškau vienintelio dalyko – doros. Jeigu ji yra, techninių dalykų galima išmokti, nors, žinoma, prekybiniai sugebėjimai turi būti genuose. Gal nuskambėsiu ekstravagantiškai, bet pasakysiu taip: reikalingų žmonių net neieškau, man juos atsiunčia dangus. Aš suformuoju mintį ir vaizdinį, kurie įsikūnija. Svarbiausia gyvenime yra pozityvi intencija, kuri suformuoja kryptį į laisvę ir suteikia visus reikalingus instrumentus tęsti kelionę – gyvenime ir versle.
Reikia būti nuolat pozityvioje kryptyje, nes ji traukia kitus pozityviai nusiteikusius žmones. Savanaudystė, vien tik savo interesų tenkinimas yra didžiausia destrukcija. Veikla kuria pinigus, pinigai turi tarnauti visiems, o ne vienam žmogui. Tik laimingi žmonės šalia gali auginti verslą. Tikro verslininko tikslas, mano įsitikinimu, turėtų būti ne pinigai, o dalyvauti užtikrinant socialinį teisingumą ir apjungti žmones krypčiai į laisvę. Atsiradus ženklesnių įplaukų iš mūsų rinkų Kinijoje, Honkonge, Didžiojoje Britanijoje, Kanaruose, darbo užmokestis mūsų įmonių grupėje bus padidintas ženkliai.
Aš labai pasitikiu žmonėmis, kurių intencijos – pozityvios. Net į Marijampolę (pieno konservų gamyklą) dabar, kol esu Tenerifėje, nedažnai nuvažiuoju. O kam? Juk žmonės dirba savo darbą – kryptingai.
– Jūs – laimingas žmogus?
– Taip, esu laimingas viduje, o gyvenime, neslėpsiu, yra visko.
– Kas jus suformavo kaip asmenybę ir verslininką?
– Skirtingai nei kitų, negalėčiau pasakyti, kad kas nors konkrečiai – mokykla, tėvai ar gatvė, o gal pokyčių laikmetis – mane suformavo tokį, kokį esu. Mane suformavo gyvenimas – eini per jį ir mokaisi. Beje, aš save vadinu jo mokiniu. Iki paskutinio atodūsio turi veikti ir mokytis. Galima būti pensininku, bet svarbiausia nesijausti pensininku. Gyvenime eisiu tol, kol man leis Dangus.
– Esate sėkmingai dirbančios, su milijoniniu pelnu įmonės savininkas. Ar jaučiate viską pasiekęs versle? Kokius iššūkius sau keliate?
– Aš vėl gi turiu savo požiūrį į tai. Man siekiamybė yra laisvė – absoliuti pasirinkimo laisvė, kuri veda į sandorą – su savimi, Dangumi ir kitais. Būtina suprasti priežastis. Jos yra atramos taškas. Deja, mes gyvenime dažniausiai dėmesį kreipiame į pasekmes. Pasekmės gimdo kitas pasekmes. Deja, mūsų sveikatos ir švietimo sistemos skirtos įveikti pasekmėms, ne priežastims. Tai – taisytina.
– Kuo pirmiausia vadovaujatės darydamas sprendimus?
– Vienas versle – ne karys. Turiu stiprią komandą, kuri dirba viena kryptimi, yra savo sričių žinovai. Man labai svarbi jų nuomonė. Žinoma, informaciją apie pieno rinką aš susirenku ir kitais kanalais – svarbu turėti kelis jos šaltinius. Bet man gausybė popierių, ekspertizės nepatinka – man turi būti skaičiai. Pateikti aiškiai, atspindintys įmonės veiklą ilgesnėje laiko perspektyvoje.
Versle svarbiausia atsidurti ten, kur reikia ir kada reikia. Versle labai svarbūs ir asmeniniai santykiai. Įprastai jie kuriami neoficialiai. Pavyzdžiui, šiandien (kalbėjomės šeštadienį) priimsiu Las Palmaso verslininkus, atvažiuos ir lietuvių – jiems pats kepsiu lietuviškus blynus su varške ir Zanavykų (Senolių) sūrį (juokiasi). Mūsų pieno produktai – labai geri ir vertinami.
– Ką siūlytumėte daryti, kad Lietuvoje pieno ir jo produktų kainos mažėtų? Juk nėra adekvatu, kad už pieną Lietuvoje mokame tiek, kiek Vakarų Europoje...
– Yra bendros pasaulinės tendencijos, su kuriomis nieko padaryti negalime. Lietuvos bėda, kad vietos prekybos centrai susirenka viską – net ir tai, kas jiems nepriklauso. Tikiu, kad artėja diena, kai tokių prekybos centrų-grobuonių hegemonija pasibaigs – jų veikla bus reglamentuota ir apribota, o prekyba smulkės. Nenormalu, kad tokioje mažoje valstybėje, kaip Lietuva, prekybos tinklai turi tiek galių. Tai – problema, kurios, deja, mūsų valstybė per 28 nepriklausomybės metus nesugebėjo išspręsti. Deja, mūsų gamintojai paklūsta prekybos tinklų reikalavimams – prekes gamina pagal jų užsakymą, dėl ko nukenčia jų kokybė.
– Esate buvęs profesionalus futbolininkas, dabar šio žaidimo – žinovas, skaidrumui futbole pasiekti įsteigėte „Futbolo sąjūdį“. Ar tikite, kad Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė kada nors kovos pasaulio futbolo čempionate?
– Kada tai bus, labai sunku šiandien pasakyti. Tikiu, kad tai kada nors įvyks.
Atsakysiu pradėdamas iš toliau. Pirmiausia, manau, kad pavojai Lietuvai yra gerokai didesni, negu šiandien daugelis mano. Nekalbu apie geopolitinius dalykus. Omeny turiu požiūrį į žmogų, į valstybės valdymą. Mes turime labai daug tarnautojų, tačiau nedaug gerų administratorių. O jų mums labai reikia. Lietuvos žmonių nusivylimas šalies valdymo sistema ir visa valdžia – didelis. Lietuviai yra dori ir darbštūs žmonės, tačiau matydami čia daug neteisybės, į viską numoja ranka ir palieka tėvynę.
Tačiau Lietuvos verslas – stiprus. Tik reikia kuo daugiau žmonių įtraukti į veikimą ir suteikti jiems galimybę pasirinkti, kuriuo keliu eiti. Aš visiems didžiuodamasis pasakoju, kad Lietuva 15 amžiuje buvo didžiausia Europos valstybė.
Būti mažu, nereiškia būti silpnu.
Pažiūrėkite, Urugvajaus ir Islandijos valstybės įrodė, kad ir mažos valstybės gali kovoti su futbolo grandais – tik mums reikia keisti futbolo kryptį. Kad futbolas taptų skaidresnis. Futbole, kaip ir valstybėje, ir, beje, prekybos tinkluose, apie kuriuos šnekėjome, yra išplitęs parazitavimas. Jį reikia išrauti su visomis šaknimis. Jis yra priežastis. Kai nebus jos, nebus ir tolesnių pasekmių, ir parazitavimo.
– Jūs – žinomas Lietuvos verslininkas, tačiau jūsų gyvenimas Palangoje – labai nepastebimas. Kodėl?
– Nėra tikslu taip teigti. Buvau aktyvesnis Palangos bendruomenės narys, kai Palangos parapijos klebonu buvo Algis Genutis. Dėl intensyvaus dalyvavimo versle, dabar mažiau laiko praleidžiu Palangoje. Kiekvienas žmogus turi būti bendruomeniškas. Tik būdami lašu vandenyne esame stiprūs – kaip individai, bendruomenė bei valstybė.
– Lietuva švenčia valstybingumo šimtmetį. Kokią Lietuvą matote po šimto metų?
– Lietuva bus tol, kol mes, pasitelkiant vandenyno analogiją, būsime jame. Jeigu išlaikysime savo dvasią – tvirtą ir užgrūdintą – būsime visada. Tik turime pasinaudoti savo protėvių galia ir neleisti ja kitiems manipuliuoti. Praeitis reikalinga tam, kad suprastumėme, kas esame. Lietuvai reikalinga tvara, tuomet ir klausimų apie jos išlikimą nekils. Ji yra mūsų išlikimo garantija. Tik kuomet žinome, kas esame, galime siekti ko norime.