Naujasis anglų baubas – bulgarai ir rumunai

„Ale žinai, tie bulgarai ir rumunai užplūs Angliją, atims iš mūsų darbus. Kaip siaubingai jie ten gyvena, už kelis svarus per mėnesį palapinėse, juk čigonai jie “, - maždaug prieš mėnesį vietos turgelyje nugirdau su siaubu akyse šnekučiuojant dvi senyvo amžiaus angles. Būtent metų sandūra Ūkanotojo Albiono šalyje buvo paženklinta panikos, nerimo bei nežinomybės ženklais eilinių anglų pokalbiuose. Tokias jausenas vietos gyventojams bandė ir tebebando įteigti vietos žiniasklaida, dešiniosios pakraipos politikai. Juk Bulgarijos ir Rumunijos piliečiams šie metai jau atvėrė duris būti pilnateisiais Jungtinės Karalystės gyventojais. Jie, kaip ir mes lietuviai, gali be apribojimų laisvai judėti po šią šalį, keisti darbus. Ar jie laukiami šioje šalyje? O gal demonizuojami?

Panašias nuotaikas Jungtinė Karalystė išgyveno jau 2004–aisiais, kuomet po didžiosios Europos plėtros durys laisvam darbuotojų judėjimui buvo atvertos daugeliui Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvai.  „Lenkų santechniko“ įvaizdis, kuris reiškė tylų, nuolankų ir pigiai dirbantį asmenį iš Rytų Europos, tapo populiariu sunkiai ir atkakliai dirbančio naujojo europiečio sinonimu. Jau tada daugelis vietinių anglų, kiekvieną savaitę maitinamų valstybės pašalpomis bei geltonosios spaudos istorijomis apie iš jų rytų europiečių atimamus darbus, bent slapčiomis griežė dantimis ant atkaklių ir darbščių lietuvių ar lenkų. Kurių dauguma atvyko pasiryžę sunkiai dirbti, taupyti pinigus namų paskoloms, automobiliams, vaikų mokslams ar giminaičiams Lietuvoje. Tiesa ir ta, jog tuometiniai statistiniai britų politikų lūkesčiai nepasitvirtino: vietoje planuotų trijų šimtų tūkstančių rytų europiečių tąkart į šalį atvyko bent kelis kartus daugiau. Nemenka apkrova viešojam sektoriui jau tada paragino politikus ir visuomenę apmąstyti ateities imigracijos iššūkius. Buvusi leiboristų valdžia neseniai viešai pripažino padariusi klaidą prieš devynerius metus atverdama duris į šalį „bet kam“. Šios kalbos tėra tik dalis britų politikų ant Europos Sąjungos pykčio dalis. Jie patys mielai nustatinėtų imigracijos mastus, patys mieliau daugiau gautų iš Europos Sąjungos nei jai duotų. Didžiosios Britanijos santykis su Europos Sąjunga vis dar primena išpaikusio jauno dabitos norą apsilankyti prabangioje diskotekoje neužsimokant už bilietą.

            Įdomu ir tai, jog daugybė britų su malonumu atostogauja Bulgarijoje ir Rumunijoje, ten perka nekilnojamąjį turtą. Bulgarijos ir Rumunijos kurortų kokybė su patosu aptarinėjama poniučių pokalbiuose ir pramoginėse laidose. Princas Čarlzas įsigijo nemažai nekilnojamojo turto Transilvanijoje – legendinėje Rumunijos dalyje, kurioje dar gyva Drakulos dvasia. Didžiausi prekybos centrai Bukarešte valdomi Britanijos piliečių. Anglai ūkininkai noriai perka žemę Rumunijoje, kuri dažnais atvejais derlingesnė už britiškąją. Niekas Rumunijoje dėl to nekėlė pykčių ar audrų. Seras Džordžas Jakobesku (George Iacobescu) yra tas rumunas, kuris Kanari Vorfo  (Canary Wharf) finansinį rajoną Londone išvystė iki Volstryto (Wall Street) Niujorke žinomumo. Užtai jis gavo „sero“ titulą, kuris eiliniam anglui toks pat mistinis ir keliantis pagarbą ženklas, kaip Romos katalikui gauti pirmąją komuniją iš Popiežiaus rankų. Romų bendruomenė, kuri anglų spaudoje demonizuojama bene labiausiai, tesudaro du tris procentus visos Rumunijos gyventojų – būtent ji, Europos Sąjungos pastangomis, buvo pakankamai sėkmingai asimiliuota į Rumunijos visuomenę. Pagaliau, kaip rodo ne viena sociologinė apklausa, emigrantai daugiau nei keturiasdešimčia procentų mažiau nei vietiniai linkę naudotis socialinėmis išmokomis bei privilegijomis. Kita vertus, pirmosis naujų metų mėnuo jau parodė, jog masinio rumunų ir bulgarų antplūdžio į Jungtinę Karalystę tikrai nėra. Tie, kurie į šalį atvažiavo pirmosiomis naujųjų dienomis, pasirodo, tėra jau ilgą laiką iki šiol Anglijoje gyvenantys rumunai ir bulgarai, kurie grįžo į šalį po švenčių savo namuose. Daugybė gabių rumunų ir bulgarų studentų mokosi britų universitetuose.

            Tad kur slypi problema? Problemos kaip ir nėra, tėra artėjantys rinkimai. Po metų britai rinks naują parlamentą, o valdžioje esančioms partijoms išlaikyti vadžias žūtbūt reikia. Dabartinis premjeras David‘as Cameron‘as supranta, jog imigracijos korta gali būti labai svarbi jo ateities politinėje karjeroje, nes iš daugybės prieš rinkimus žadėtų ekonominės programos punktų kol kas pavyko įgyvendinti tik nedaugelį. Valdžią susigrąžinti trokštantys leiboristai, plačiosioms masėms žadantys daugybę „saldainiukų“ ir „tirpuko ledų“ (pavyzdžiui, sėkmės atveju įšaldyti kompanijų už elektrą bei dujas įkainius bent keliems metams), atrodo patrauklesni. O kur dar ant kulnų minanti nacionalinė nepriklausomybės partija (UKIP), kuri su profašistiniu rėksniu-lyderiu Naidželu Faražu (Nigel Farage) mielai Britaniją išvestų iš Europos Sąjungos nors ir šiandien.

            Tad ką daryti sočiai visuomenei, kai nėra didesnių problemų išskyrus artėjančius rinkimus, kai gyvenimas teka šimtmečiais nusistovėjusia vaga? „Sugalvoti priešus“. Ši politinių komunikacijų aksioma itin aktuali ir šiandien. Ir egzistuoja ji visose visuomenėse ir bendruomenėse. Juk ir kai kurie palangiškiai galbūt nepatikliai žiūri į baltarusių statybininkus, atliekančius darbus mūsų kurorte. Ir visai be reikalo. Baimė tėra tai, ko nėra, ji mūsų galvosenos rezultatas, pasakytų psichologai. Juk kiekvienas dorai dirbantis, būtų jis lietuvis, rumunas ar bulgaras ir baltarusis, turi teisę dirbti ir gyventi ten, kur jam leidžia įstatymai ir aplinka.