Negalios įkalinti, ramybe apdovanoti

Negalia – sunki našta ne tik ją turintiems, bet ir artimiesiems, nuolat regintiems pablogėjimą ar menką pagerėjimą. Nuolatinė neįgaliųjų priežiūra priverčia atsisakyti visų kitų veiklų, tad mielai naudojamasi Socialinių paslaugų tarnybos Dienos centru, priglaudžiančiu žmones, kuriems reikalinga visapusiška priežiūra. Neseniai vienerių metų sukaktį atšventęs centras šiuo metu turi aštuonis globotinius, kurie jaučiasi saugūs ir gavę progą užsiimti mėgstama veikla. Šio dar visai jauno centro direktorius Romualdas Valantinas kruopščiai planuoja ateitį, kurioje didesnės patalpos ir daugiau patenkintų globotinių.

Savi pasauliai

Vos įžengus į šviesią patalpą, imamas jausti lėtai slenkantis laikas, kurį kuria niekur neskubantys, savuose pasaulėliuose gyvenantys žmonės. Didžiausias džiaugsmas jiems – pasidalinti savo mažais atradimais, sulaukti malonaus dėmesio, tad nekeista, kad pamatę svečią jie skuba tai ir padaryti: prisiglausti, ištiesti ranką, parodyti savo nuoširdžią šypseną. Jie visi vaikai, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų iš tikrųjų. Toje vietoje nėra nei vienos blogybės, kurių apstu už šių šviesių sienų ir pasibaigus tiesiai vedantiems koridoriams. Jie nepažįsta blogio, iš jų pačių spindi palaiminga ramybė, net jei kojos nejuda ar mintys padrikos, jie yra laimingi. Iš Palangos ir Šventosios atvežti į Dienos centrą neįgalieji yra būtent tokie – abejingi pasaulio blogiui, tačiau gležni dėl neklausančių kūnų.

Įvairi veikla

„Pradėjom savo veiklą turėdami tris globotinius, todėl buvo atsiradę abejojančių, ar verta tęsti pradėtą darbą, tačiau juk pradžia visuomet būna sudėtinga“, - prisiminimais pasidalijo centro vadovas R.Valantinas. Nesuabejojęs nei vieną minutę jis ir tęsė, pamažu sklindant žiniai, kad toks užimtumą skatinantis centras priima visus neįgaliuosius, nesvarbu kokios būtų būklės. „Su itin sunkia sveikatos būkle globotiniams įrengtas specialus kambarys“, - pasakojo R.Valantinas. Tokių globotinių esama, kuriems reikalinga visapusiška pagalba tiek iš aplinkos, tiek iš dirbančių ir nuolat šalia būnančių specialistų. Tie, kurie sugeba patys judėti, imasi įvairiausios veiklos. Kūrybiškumu nesiskundžiantys globotiniai mielai piešia, užsiima rankdarbiais. Išilgai sienos nusidriekusi įvairiausių spalvų paletė, pateikta popieriaus lapuose, atspindi jų jausmus, baimes, nerimą, tarsi pasakoja visą sudėtingą šių žmonių istoriją, kurios jie neišsako žodžiais.

Trūksta specialistų

Pasak R.Valantino, kasdien atvežamiems ir vakare grąžinamiems į namus globotiniams ši paslauga brangiai nekainuoja. Radę savąją vietą, su jiems pritaikytais patogumais, neįgalieji jaučiasi patenkinti, o artimieji ramūs dėl savo likimo nuskriaustų vaikų saugumo. Nesvarbu kiek beatvyktų globotinių, kolektyvo sudėtis dėl to nesikeistų. „Man nuolat trūksta darbuotojų, nors ir klesti nedarbas, tinkamų specialistų nėra. Tiek pradėjus veiklą, tiek dabar dėl šito situacija nesikeičia. Pradžioje turėjau bestudijuojančių darbuotojų, turiu ir dabar tokių “, - teigė direktorius. Pasak jo, vienas specialistas negali atstoti kito, todėl reikalingi visi, sugebėsiantys suteikti tinkamą pagalbą jos prireikus.

Didesnės patalpos

Ateities planuose numatydamas išplėstas patalpas, direktorius tikisi, kad jose galės lankytis ir pensininkai, kurie galėtų turiningai leisti savo laiką. Didžiulių pokyčių reikalaujančios patalpos „šaukte šaukiasi“ finansavimo, kurio vadovas tikisi sulaukti kitais metais. Sparčiai tobulėjančio centro kolektyvas nelinkęs nuleisti rankų ir pasiduoti vos susidūrus su problemomis, tad kruopščiai puoselėja savų globotinių sveikatą, tikėdamiesi bent taip sumažinti juos visą gyvenimą slegiančią naštą. Artėjančių švenčių atmosfera jaučiama ir tarp šių žmonių, kurie, pasak vadovo, labiausiai laukia kalėdinių dovanų, sukeliančių nuoširdžiausio džiaugsmo protrūkį.