„Nepakenčiu melavimų, sūnau: dantis išmušiu už melagystes“

Grubumas. Chamizmas. Agresija. Ramiai kalbančio pašnekovo staigūs „perkirtimai“ kitos „kapotkalbe“...
O kur proto etika, logika, tiesiog kasdieniškoji „Mandagumo A-B-C“? Mokykloje nemokė? Šeimoje irgi špygom badomės? Bet juk per kiekvienas šventas mišias mūsų Lietuvėlės bažnyčioje primenama: „Palinkėkime vienas kitam RAMYBĖS“?
Tai ko, po šimts, dauguma ir Palangoje – sutrikę, įsitempę, „išderinti pianinai“, pasak buvusio „Tarybinės Klaipėdos“ fotokorespondento Albino Stubros, „ramiai neramūs, išsigandę... savęs?“ Mes valdome daug. Automobilius. Kompiuterius. Globalųjį internetą. Žmonos – vyrus ir jų pinigus. Visi sykiu – šunininkus, nes... „kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu gyvulius“.
... bet mes niekaip nesuvaldome savo nervų. Centrinės nervų sistemos. Lietuvių psichofonas ypatingai sutrikęs, pažeistas, ir gal teisus mielaveidis politologijos magistras M., taręs: „Vėžį varo tas beprotnamis. Akmuo prie jūros – Lietuvoje dabar daug jautresnis“. Iš mūsų gyvensenos išnyksta kiekvienam kultūringam žmogui privaloma inteligencija, vienas kito išklausymas, klausymas ir susikalbėjimas, noras bendrauti ir girdėti, matyti, jausti, mylėti, švelnėti...
Atleiskite, nes ne man vienam šiandien dar neaišku, kokioje santvarkoje gyvename – socializme ar kapitalizme, ar... zoologijos sode, kur dominuoja tik instinktai, tik... „Lova – stalas – tualetas – bankas“ ir... Keiksmai – „ku... py..., blyn, užmušiu“. Grūmojimai kumščiais autostradose, lenkiant kitus eismo dalyvius. Nenoras praleisti ŽMOGAUS perėjoje. Kito murdymas „veidu į purvą“, gniuždymas, savo EGO iškėlimas virš visų.
Ne, tai – ne kapitalizmas. Ne, tai – ne socializmas. Socializme aš pats 17 metų vairavau lengvąjį automobilį „Žigulį – liuksą“ iki pat jo iškeliavimo atgal į Rusiją, į Novgorodą, ir žinau, kad, nepraleidęs perėjoje pėsčiojo, eilinio darbo žmogaus, senutės, mokinuko, būčiau metams netekęs vairuotojo teisių. Ir agresyviai, grubiai pakėlęs balsą viešoje vietoje prieš nepažįstamą ar vyresnį, silpnesnį žmogų būčiau ne tik VISŲ sugėdintas, bet koks netikėtas visuomenės narys – draugovininkas būtų nepatingėjęs užsukt ir informuoti apie triukšmakalbį milicijos skyriaus budinčiajam. Aš pats buvau draugovininku ir privalėjau būti vakarais reiduose už viešąją tvarką. Jeigu netyčia redakcijos darbuotojai iš vakaro be saiko prisivaišindavome ir apie tai sužinodavo redakcijos vadovybė, redaktorius gamybiniame pasitarime be užuolankų primindavo: „Tris mėnesius moralės temomis nerašyk, nes „pasišiukšlinęs“ neteksi pasitikėjimo visuomenės akyse ir žeminsi laikraščio autoritetą. Saikas visiems būtinas, be jo nėra moralumo“.
Mes, paskendę daiktų ir prekių chaose. Neturime laiko Sąžinės auditui, neuroanalizei, savistabai. Bėgam. Lekiam. Putojam. „Įkalam“ „pidisoką“ „brenduko“, cigarą – į nasrus, ir... „Nu zajac pogody“...
Ar visa tai – Kapitalizmas? Tai Tarybų valdžioje žmonės bendravome mandagiai, kaip rojuj.
Jau 2016 metų sausio 19-ąją Palangoje, gatvėje priešais „Nykštuką“, jauna, aukštaitiškai kalbanti mamytė taip kalbėjo rytą penkiamečiui sūnui: „Nepakenčiu melavimų, sūnau: dantis išmušiu už melagystes“.
Baisbobė, daugiau nieko.