Neskubėkim smerkti Aludės brolio: aistras dovanoja šėtonai... dievams leidus

Tai buvo mano paskutinės priešvedybinės „daugiadienės aplink Tarybų Lietuvą“ su Vilniaus genijais – kurso draugu prozininku Viktoru Brazausku ir iš Skuodo arčiau bohemos olimpo Vilniuje atšuoliavusiu čigoniško gymio „šnekoriumi“ Rolandu Granausku, kuris tuomet dar net neįtarė tapsiąs lietuvių literatūros klasiku. Kai iki gyvo kaulo įgriso baladotis ir filosofuoti Vilniaus „kabakuose“, sėdom į taksi ir atpūtėm į Kauną. Tikslas – tuomet garsiausia, prestižinė „Rambyno“ aludė. Gal po dvyliktojo alaus bokalo saulėtai nusiteikęs nekvailų novelių ir romanų autorius R. Granauskas tuomet, 1971 m. gegužės 20 d., mudviem su V. Brazausku ant firminio kartoninio aludės padėkliuko (jį saugau iki šiol, bet ilgai nerodžiau savo žmonai Vladai) ekspromtu sukūrė atminimui vyrišką (anot jo) komplimentinį eilėraštį:
Kur upelis teka.
Šapalėlius neša.
Ten Brazauskas su Granausku
Labai meiliai šneka.
Kai nuėjom į „Rambyną“
Gėrėm alų, gėrėm vyną,
Pasiklauskim Gedimino
Kaip išeiti iš „Rambyno“.
Išėjom. Skverelyje, kuriame po metų susidegino Romas Kalanta, sėdėjom, rūkėm. R. Granauskas, žemaitiškas mergamylys, sugriežė dantimis ir pasakė: „Reikia akordeono, šokių ir mergų. Važiuojam į Aleksotą pas čigones...“ Užteko proto agitacijai atlaikyti. Su V. Brazausku nusprendėm grįžti į Vilnių. O R. Granauskas – nė krust: „Kas tas Vilnius prieš Aleksoto čigones...“ Ir kaip kokia Mona Liza paslaptingai šypsodamasis liko sėdėti skverelyje. Ar pas jas nukako, vėliau taip ir neišsiaiškinom...
Apmaudoka, kad V. Brazauskui mirus buvęs aludės brolis viešai pareiškė: „Mažai parašė tas V. Brazauskas, bet ar toks girtas eis gal parašyti daugiau?“
Užtat po 16 metų jau Klaipėdoje sėdėdamas „Neptūne“ neatsilaikiau garbaniaus vairuotojo muzikanto Algio gundymams persikelti į „Viktorijos“ restoraną, kuriame kone prie kiekvieno staliuko „darbo vietas“ turėjo „16-osios divizijos“ mergužėlės, jau laisvėjome, į Klaipėdą vis gausiau užsukdavo užsieniečių turistų, kurie restoranuose ne tik omleto su kiaušiniene dairydavosi.
Taigi mergužėlėms šansų „bendradarbiauti“ – per akis. Garbanius Algis tą vakarą supažindino su visu „Viktorijos“ viešbučio ir restorano elitiniu septintuku. Orchidėjos, viena už kitą gražesnės, šnekios, linksmos, žaismingos, supratingos. Nimfos, kuriomis negalėjau atsigrožėti. Gal tuomet supratau, kodėl japonams reikia geišų, kodėl atjaunėja imperatoriai, kai aplink juos sutūpia nežemiško grožio linksmintojos, jausmų žadintojos ir kerėtojos. Su Algiu tas gražuoles vaišinom šampanu, likeriu ir... pliurpėm, pliurpėm. Praktiškasis Algis patarė: „Rinkis, kurią tik nori...“ Bet pliurpti norėjosi labiau. Jau ir išaušo...
„Ar nenorėtumėte ko daugiau? – vylingai paklausė viena gražuolių. – Pinigų nereikia. Jūs tokie draugiški, įdomūs vyrai“. Dėl to, kad priklausiau Vieno sijono partijai (o sijonas priklauso mano žmonai), atsilaikiau prieš vilionę. Nesigailiu ir 2013-aisiais.
Kažkodėl esu įsitikinęs, kad R. Granauskas iš „Viktorijos“ viešbučio būtų neišėjęs gal savaitę... Bet gal ir klystu...
Panašiai „pamergiais“ buvome išėję ir su šviesaus atminimo neregiu rašytoju Juozu Marcinkumi, su ne vienu Kelmės, Vilniaus, Klaipėdos žurnalistu. Su Palangos dailininkais Romu, Jonu, Juozu. Ak, Menininkų bohema! Tai gal nėra gertynės dėl gertynių. Menininko „tipas“ žvalgosi „strespiltinės“ protilsiui. Kad kasdienybės rūpesčių užguita širdis pabėgtų nuo pilkos spalvos ir ūmai vėl pastebėtų žaliuojančius medžių lapus.