Nesugniužti ir ištverti visas negandas padėjo adata ir siūlai

„Man gydytojas sakė, jog mano ligų užtektų penkiems žmonėms“, - ištarė žodžius guvi palangiškė Irena Jankauskienė, visiškai neatitinkančius jos išorės – itin nuoširdžios šypsenos ir švytinčių akių. Vakar buvo minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena, I.Jankauskienė taip pat priklauso neįgaliųjų draugijai, nors ir sunku tuo patikėti. Miestelėnė neslepia, jog jai teko patirti ypatingai sunkių operacijų, ištvėrė insulto priepuolį, tačiau pakilusi iš ligos patalo visuomet suranda džiaugsmo šaltinį. Jankauskų namų sienos – puikus įrodymas, nes jos išpuoštos moters siuvinėtais paveikslais, o nestokojanti entuziazmo palangiškė šiuo metu ėmėsi ir kito darbo – atradusi naują technologiją pradėjo kurti šalikus.

Vadovauja rankdarbių būreliui

Optimizmo pavydėti I.Jankauskienei galėtų ne vienas. Žinoma, geru ūpu nesiskundžia ir jos vyras Juozas. Abu itin aktyvūs ir svarbiausia, jog kūrybingi, puoselėja ne tik savo namus, bet ir kiemą. Šiuo metu didžiąją dalį grožio pasiglemžė šaltis, tačiau triūsas matomas aiškiai. „Iškirtau eketę, jog žuvys galėtų kvėpuoti“, - parodė į nedidelį tvenkinuką kieme ponas Juozas, kuriame gyvena jo puoselėjamos žuvelės. O atvėrus verandos duris jau ten pasitinka kruopščiai įrėminti paveikslai, kurie tik arčiau priėjus atsiskleidžia – jie išsiuvinėti kryželiu. „Aš pastačiau verandą, o žmona sukūrė arklidę“, - pajuokavo J.Jankauskas, parodęs pirštu į išsiuvinėtus gyvūnus – septynis arklius, briedžius, stirnelę, šunis. Kambaryje paveikslų dar daugiau. „Viso 127 paveikslai, o dovanota tikriausiai tiek pat“, - patikino I.Jankauskienė, aprodžiusi kiekvieną savo kūrinį, pareikalavusį neeilinio kruopštumo. Priklausanti neįgaliųjų draugijai moteris čia įkūrė ir rankdarbių būrelį. „Pradžioje buvo kur kas daugiau narių, dabar beliko kelios. Ėmusi mokyti siuvinėti pirmiausiai aš liepiu išsiuvinėti nedidelę kriaušę, jeigu ją išsiuvinėja, tuomet aišku, jog bus kantrybės ir kitiems darbams“, - apie savo mokymo metodus papasakojo palangiškė.

Namie nebėra vietos

Moteris papasakojo, jog visgi sunkiau siuvinėti veidus, tačiau ir jų miestelėnės kolekcijoje netrūksta. Jos darbai jau buvo ne kartą eksponuojami ir visuomenei, tad I.Jankauskienė apie savo darbus yra girdėjusi įvairių nuomonių. Kaip papasakojo I.Jankauskienė, vieni jos siuvinėtų darbų visai nevertina, o kiti labai žavisi. „Platesnėje erdvėje jie atrodo kitaip nei namie, kur nėra vietos jų atskleisti“, - prisiminė liaudies meistrės vardą apsigynusi palangiškė prieš dvejus metus eksponuotą parodą miesto viešojoje bibliotekoje. Ten visos spalvos ir vaizdai „žibėjo visu gražumu“. Dabar, kaip teigė moteris, paveikslų nesiuvinėja, nes namie jie paprasčiausiai nebetelpa.

Vertė – didžiulė

„Sunku tokius paveikslus ir parduoti, nes vienas „kryžiukas“ yra vertinamas keturiais centais, o jų gaunasi labai daug, tad paveikslo vertė išauga net iki tūkstančių, o kas už tokią kainą pirks. Mūsų sūnus taip pat siuvinėja, o kartą bandė parduoti, paaiškėjo, jog labai sunku, nes pardavinėtojas taip pat norėjo užsidirbti, kaina išaugo dvigubai“, - atskleidė triūso kainas I.Jankauskienė. Namie esančių paveikslų, moteris patikino, neparduodanti, nes tiesiog gaila nukabinti.

Netipiška lietuvė

„Aš tiek turiu ligų, tačiau visos jos mano ir negaliu niekam atiduoti“, - šypsodamasi kalbėjo moteris. Kaip papasakojo I.Jankauskienė, jai tiesiog nėra laiko galvoti apie jas, ji visuomet randa veiklos. Iškentusi tris širdies operacijas, nešiojanti širdies stimuliatorių iš moters negirdėti jokios aimanos. „Jūs – tikrai netipiška lietuvė“, - tariau jai, negalėdama atsistebėti nuolat švytinčiu veidu. „Aš tipiška vokietė, tik Kaune gimusi“, - ėmė pasakoti savo gyvenimo istoriją kurorto gyventoja tapusi moteris. Vokiečių šeimoje gimusi, septynerių metų I.Jankauskienė tapo našlaite, kurį laiką gyveno globos namuose, tačiau vėliau ją priglaudė atrasta draugė. „Tiek žiemą, tiek vasarą dėvėdavau tą pačią kartūninę suknelę, žinoma, jog pabosdavo, be to, žiemos metu buvo ir labai šalta. Norėdama užsidirbti ėmiau žmonėms siuvinėti patalynes“, - apie užgimusią aistrą rankdarbiams papasakojo I.Jankauskienė.

Originali dovana jubiliejaus proga

Didžioji meilė siuvinėjimui kryželiu, tiesa, gimė iš idėjos vyrui padovanoti originalią penkiasdešimtmečio proga dovaną. „Tai aš ją pastūmėjau siuvinėti, nes panorau, jog dovana būtų rankų darbo, o vėliau žmona ėmė siuvinėti dieną ir naktį“, - šypsodamasis pasakojo J.Jankauskas. Moteris pripažino, jog išties „užsidegusi“ ji noriai imasi darbo, o anksčiau prabudus, kartais sulaiko nelėkti prie rankdarbio tik nenoras prižadinti vyrą. „Niekuomet nepalieku darbo nebaigto. Tiesa, kartą vieną jau buvau bepaliekanti, galvojau atiduoti sūnui pabaigti, tačiau visgi ir jį baigiau“, - teigė moteris, papasakojusi, jog tuomet ją šiek tiek buvo slėgęs paveikslo margumas.

Dar daug darbų

Pasak jos, ir televizorių ji tegali daugiausiai valandą žiūrėti, nes pristinga veiklos. „Visur ką nors veikiu, siuvinėju, mezgu, neriu, nesvarbu kur bebūčiau, namie ar ligoninėje, su savim turiu reikalingų priemonių“, - pripažino guvi palangiškė. Šiemet I.Jankauskienė išklausė dar ir papildomus kursus rankdarbių technologijoms ugdyti. Taip pat šiuo metu jos sukurtos riešinės eksponuojamos Nidoje, tad panašu, jog jos esama visur. „Norėčiau dar pagyventi, nes turiu dar daug nebaigtų darbų“, - savo norą išsakė moteris, turinti „auksines“ rankas ir šiuo savo talentu mielai besidalinanti su kitais.