Netradicinė gimnazistų literatūros, istorijos ir etnokultūros pamoka

Gražų rudens rytą mes, Palangos senosios gimnazijos IB ir IID klasės mokiniai, išvykome į Plungės rajone esančią Bukantę, įsikūrusią Žemaitijos nacionaliniame parke. Ten turėjome netradicinę lietuvių literatūros pamoką.
Atvažiavusius į šį dvarelį, mus širdingai pasitiko tikros žemaitės, kurios buvo mūsų gidės. Bukantėje (tai žymios lietuvių rašytojos Julijos Žymantienės – Žemaitės tėvų dvarelis) susipažinome su žemaitiška sodyba, jos statiniais (pagrindine troba, tvartais, klėtimi), žemaičių buitimi ir papročiais. Labiausiai mus sudomino senovinės audimo staklės, kraičio skrynia bei jau šimtą metų skaičiuojančios šventųjų skulptūros. Taip pat turėjome galimybę rašyti žąsies plunksna, paklūpėti ant žirnių (taip seniau bausdavo vaikus) bei pamatyti tikrą žąsies sparną, kuriuo senovėje šeimininkės, pasirodo, valydavo dulkes.
Na, o vėliau – turbūt laukiamiausia ekskursijos dalis, tai žemaitiškų patiekalų degustavimas. Mes paragavome tikrų lietuviškų patiekalų: neluptų bulvių, kastinio, spirgynės (tai maltų kanapių ir sėmenų mišinys), naminio varškės sūrio, ant kurio tepėme nepaprasto skonio obuolių uogienę, bei gėrėme žolelių arbatos. Vėliau, aplenkę sodybą juosiančią žiogrių tvorą, obuoliavome, – skanavome Bukantės sodo obuolių.
Aplankę pagrindinėje troboje įrengtą ekspoziciją, sužinojome, kad rašytoja Žemaitė pradėjo rašyti tik sulaukusi 50 metų ir dar spėjo nuveikti didelius darbus: rūpinosi lietuvių kultūra, laivu, nuplaukusi iki Amerikos, rinko lėšas nukentėjusiems nuo karo. Sodria žemaitiška tarme papasakota Žemaitės gyvenimo istorija, pristatytos žemaičių gyvenimo tradicijos, kaip teigė kelionę organizavusios mokytojos J. Galinauskienė, A. Ševeliova ir A. Šeštokienė, padės geriau suprasti Žemaitės apsakymą „Marti“, kuris šiuolaikiniams devintokams, dešimtokams kartais tampa sunkiai „įkandamas“.
Žemaitiškai atsisveikinę su gidėms ir palinkėję sėkmės, palikome Bukantės dvarelį ir keliavome į tikrą dvarą. Tai – Mykolo Oginskio dvaro rūmai Plungėje – vienas gražiausių XIX a. Lietuvos architektūros paminklų. Pirma, kas krito daugeliui į akis, – šio dvaro panašumas į Palangos gintaro muziejų – Tiškevičių dvarą. Antra – nepaprasta ramybė ir harmonija, simetriškas pastatų ir gėlynų išplanavimas, tarsi karūna rūmų stogą puošiančios antikinės skulptūros ir kažkoks geras bei šviesus jausmas. To priežastis, kaip supratome pasibaigus ekskursijai, ne tik pastatų architektūra ir legendomis apipintas šimtamečių medžių parkas, įsikūręs žemaitiško švento miško – alko – vietoje, bet ir dvaro gyvenimas: nors jo valdytojai keitėsi, ši vieta išliko kaip svarbi aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija. Pavyzdžiui, dvaro orkestro mokykloje mokėsi garsusis dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis. Įspūdį paliko ir seniausias dvaro ansamblio statinys – laikrodinė oranžerija, kuri turi ryšį net su Italija. Ji laikoma miniatiūrine Palazzo Vecchio rūmų, esančių Florencijoje, kopija. Taigi, per pusdienį nuo Palangos nuvažiavę vos penkiasdešimt kilometrų, susipažinome su įspūdinga savo krašto istorija ir dvarų kultūra.

Judita BARANAUSKAITĖ
Palangos senosios gimnazijos IB klasė