Netrukus 91-ąjį gimtadienį pasitiksiantis buvęs ilgametis Palangos vadovas Danius Puodžius: „Vadai Vilniuje Palangai dažniausiai jautė palankumą“

Agnetė Benetytė

Net 20 metų Palangos miesto Vykdomajam komitetui vadovavęs (aiškiau kalbant, jo pareigos buvo panašios į dabartinio mero įgaliojimus – PT) Danius Puodžius, kuris spalį pasitiks 91-ąjį gimtadienį, prisimena: „Į Palangą savo noru neatvykau. Tam tikros institucijos pareikalavo, kad važiuočiau. Kai atvykau, Palanga pasirodė nedidelė, gana kukli vietovė“, – D. Puodžius sakė „Palangos tiltui“.

Būtent jam pritarus buvo pradėtos gyvenamųjų namų kvartalo, senųjų palangiškių populiariai vadinamo „Bamu“, statybos, o, anot legendinio Palangos vadovo, tuomet kurorto teritoriją į pietus nuo bažnyčios žmonės vadindavo „Ubagynu“.

Šiandien 90-metis Danas Puodžius jau nebedalyvauja miesto gyvenime taip aktyviai, tačiau Palanga jam vis dar rūpi. „Išeiti ir pasivaikščioti – jau nelengva, bet galva dar neblogai veikia, o už vairo patogiai jaučiuosi, todėl dažniau sėdu į automobilį ir važiuoju“, – D. Puodžius prisipažino „Palangos tiltui“.

– Jūs į Palangą atvykote 1969-aisiais. Kokią ją tada išvydote? Ir kas čia taip patiko, kad likote visam gyvenimui?

– Į Palangą atvykau tam tikrų institucijų reikalavimu (juokiasi). Tuo metu dirbau Plungėje, mano darbo profilis nebuvo susijęs su kaimo reikalais, žemės ūkiu. Palanga man tiko, tačiau girdėjau apie čia klestinčius nesutarimus, tad nebuvau tikras, ar noriu važiuoti.

Kai atvykau, Palanga pasirodė nedidelė, gana kukli vietovė. Be to, po 1967-ųjų audros dar buvo labai ryškūs jos padariniai. Parke gulėjo išvartyti medžiai, daug jų buvo išlaužyta ir miškuose, nukentėjusios kopos. Tas pirmasis įspūdis nebuvo labai gražus.

Tačiau gyvenimas susidėliojo taip, kad čia pasilikau. Ir kuo daugiau dirbau, kuo labiau įsitraukiau į Palangos reikalus, tuo labiau ji tapo sava.

– Atvykote būdamas maždaug trisdešimt penkerių. Ar tuomet jau žinojote, kad Palangoje liksite?

– Ne, tikrai ne. Tada nė į galvą neatėjo, kad čia praleisiu didžiąją savo gyvenimo dalį. Atvažiavau dirbti vykdomojo komiteto pirmininku. Iš pradžių buvo visokių rūpesčių, o didžiausia problema buvo sezoniškumas. Palanga buvo kurortas, todėl vasarą žmonių labai daug, o kitu metų laiku gyvenimas visai kitoks.

Dar teko spręsti ir tai, ką paliko audra. Kopos buvo smarkiai pažeistos. Vietiniai specialistai patarė jas aptverti, kad žmonės nevaikščiotų bet kur ir jų dar labiau neardytų. Iš pradžių buvo nemažai abejojančių, ar Palangoje apskritai reikalingos tvoros kopose. Vis dėlto dalį jų aptvėrėme, palikome tam tikrus takus. Tai padėjo sustabdyti tolesnį kopų ardymą.

Atstatyti kopas būtų buvę daug sunkiau. Tuo metu svarbiausia buvo bent jau jas išsaugoti.

– Jūs dvidešimt metų vadovavote Palangai. Ką iš tiesų reiškė būti miesto vadovu tais laikais?

– Kabinete sėdėti ir sprendimų laukti neužteko. Reikėjo nuolat bendrauti, važiuoti, susitikti su žmonėmis, tartis su įvairiomis institucijomis. Galimybės buvo gana ribotos, biudžetas – nedidelis.

Be to, buvo ir partiniai organai, kurie norėjo tarti svarų žodį. Ne su viskuo sutikdavome. Pavyzdžiui, daug ryšių buvo su Klaipėda – ten buvo įvairios tiekimo, inžinerijos, techninės organizacijos. Todėl stengėmės tuos ryšius stiprinti. Daug kas buvo sprendžiama ne vien popieriais, o asmeniniais susitikimais ir pastangomis.

Kartais tekdavo spręsti ir visai paprastus, šiandien gal net juokingai atrodančius klausimus.

Pamenu, kaip buvo su automobiliais. Jų Palangoje tada nebuvo tiek daug, tačiau kai kurie būdavo statomi ten, kur negalima. Milicija nuimdavo numerius. Žmogus turėdavo nueiti, pasiimti numerį ir pažadėti, kad daugiau toje vietoje nestatys. Tokia buvo tvarka. Ir man tai teko išbandyti (juokiasi).

– O kokią Palangą prisimenate iš pirmųjų savo metų čia?

– Labai gerai prisimenu Basanavičiaus gatvę. Dar prieš pradėdamas dirbti Palangoje čia buvau atvažiavęs, gyvenau „Jūratės“ sanatorijoje, kuri buvo prie Basanavičiaus gatvės. Tada veikė vasaros restoranas.

Naktimis, kai restoranas užsidarydavo, gatvėje dar ilgai netildavo žmonės. Išeidavo poilsiautojai, būdavo triukšminga, linksma. Labiausiai įsiminė naktį kaukšintys moterų kulniukai. Tuo metu Basanavičiaus gatvė buvo visai kitokia nei šiandien.

Dabar toje vietoje, kur buvo „Jūratės“ sanatorijos korpusas, yra prekybos centras. Kai pagalvoji, kiek per tuos metus Palanga pasikeitė.

– Per dvidešimt Jūsų vadovavimo metų Palangoje atsirado naujų gyvenamųjų kvartalų, tiesėsi gatvės, kūrėsi nauji objektai. Į kurį savo sprendimą šiandien žvelgiate su didžiausiu pasitenkinimu?

– Per dvidešimt metų buvo visko – ir gero, ir blogo. Tačiau, mano supratimu, buvo keli labai svarbūs dalykai.

Vienas iš jų – naujų teritorijų ir gyvenamųjų kvartalų plėtra. Tuo metu Vanagupė buvo plynas laukas. Kartais ten stovėdavo tik palapinės. Pradėjome ją užstatyti, atsirado nauji pastatai, plėtėsi kurorto teritorija.

Kitas svarbus dalykas buvo senųjų, prastos būklės namų problema. Palangoje buvo nemažai apgriuvusių pastatų, kuriuose gyveno žmonės. Valdiškai jų tinkamai sutvarkyti nebuvo galimybių, nes dalis jų buvo privatūs.

Tada pradėjome ieškoti kitokio sprendimo. Respublikinės įmonės imdavosi statybų Palangoje, skirdavo tam lėšų ir tam tikrus limitus. Per vykdomąjį komitetą buvo sprendžiama, kaip iš senų, netinkamų gyventi namų iškelti žmones ir apgyvendinti juos naujuose.

Per tuos metus tokių įmonių susidarė nemažai. Jos padėjo išspręsti ne vieną skaudžią problemą ir pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas.

Vienas ryškesnių pavyzdžių buvo teritorija į pietus nuo bažnyčios. Žmonės ją vadindavo „Ubagynu“. Ten buvo labai prastos būklės pastatų, todėl reikėjo ne tik statyti naują pastatą, bet pirmiausia pasirūpinti ten gyvenusiais žmonėmis.

Man atrodo, kad miesto vadovui svarbiausia ne vien pastatai ar gatvės. Svarbiausia – žmonės, kurie tame mieste gyvena.

– Jūs minėjote, kad vienas svarbiausių darbų buvo gyvenamųjų namų statyba ir žmonių iškėlimas iš prastos būklės būstų. Kiek žmonių per tuos metus pavyko pagerinti savo gyvenimo sąlygas?

– Respublikos lėšų gaudavome nedaug – kartais tik trims būstams per metus. O reikėjo ir mokytojų, ir gydytojų, ir kitų specialistų. Todėl kiekvienas toks būstas buvo labai svarbus.

Per tuos dvidešimt metų pavyko pagerinti gyvenimo sąlygas maždaug trims tūkstančiams palangiškių. Šiandien tai gal neatrodo labai daug, kai statoma tiek daug namų, bet anuomet tai buvo labai reikšmingas skaičius. Ypač turint omenyje, kokios buvo galimybės.

Vėliau, kai Palangoje pradėjo kurtis naujos įmonės ir reikėjo pritraukti darbuotojų iš kitų miestų, gyvenamųjų būstų poreikis dar labiau išaugo.

– Ar šiandien yra koks nors sprendimas iš tų laikų, kurį, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, priimtumėte kitaip?

– Man atrodo, kad tuo metu sprendėme taip, kaip geriausiai galėjome. Buvo labai didelė centralizacija, o Palangai buvo sudėtinga savo lėšomis statyti kooperatinius būstus. Net jeigu žmogus turėjo pinigų, neužteko vien jų – reikėjo ir vadinamųjų limitų, leidimų, kitų dalykų.

Todėl šiandien nemanau, kad reikėtų labai daug ką keisti. Tuo metu veikėme pagal tas galimybes, kurias turėjome.

– Kokius dar darbus išskirtumėte kaip ypač svarbius Palangai?

– Manau, galima išskirti šiuos dalykus.

Pirmiausia – poilsio įstaigų plėtrą. Palangoje atsirado daugiau sanatorijų, poilsio namų, buvo stiprinama kurorto infrastruktūra.

Antra – gyvenamųjų sąlygų gerinimą. Apie tris tūkstančius palangiškių per tuos metus galėjo persikelti į geresnius būstus.

Ir trečias dalykas, kuriuo ypač džiaugiuosi, – pavyko iškelti karinį objektą, lokatorius. Tuo metu tai buvo karinis objektas, skirtas stebėti dangų, lėktuvų judėjimą ir palaikyti ryšį. Jis buvo maždaug toje teritorijoje, kur šiandien yra miesto administraciniai pastatai ir aplinkiniai kvartalai.

Pavyko rasti sprendimą ir susitarti, kad kariškiai savo objektą perkeltų kitur. Tam buvo pasirinkta teritorija piečiau Nemirsetos. Išlaisvinta vieta vėliau panaudota Palangos reikmėms.

Tai buvo svarbu ne tik miesto plėtrai. Palanga atsikratė ir vieno karinio objekto, kuris čia buvo nereikalingas.

– O kokie dar infrastruktūros darbai tuo metu buvo svarbūs?

– Daug dėmesio skyrėme gatvėms, kanalizacijai, vandentiekiui. Buvo tiesiami tinklai, sprendžiamos nuotekų problemos, darbai vyko ir Šventojoje. Ne viską spėjome užbaigti, tačiau pradžia buvo gera.

Daug kur buvo atvestos dujos, gerėjo gyvenimo sąlygos, sanitarinė miesto būklė. Tai nebuvo vienas didelis projektas – tai buvo daugybė darbų, kurie po truputį keitė Palangą.

– Jūs dirbote sovietmečio sistemoje. Kiek tuo metu turėjote laisvės veikti? Ar dėl Palangos teko ginčytis, gal net rizikuoti savo padėtimi?

– Ginčytis teko visada. Ir dabar ginčijamasi, ir tada ginčydavomės.

Tačiau reikia pasakyti, kad kai kurie Respublikos vadovai į Palangos iniciatyvas žiūrėjo gana palankiai. Jeigu parodydavai norą ir mokėdavai pagrįsti, ko miestui reikia, sulaukdavai paramos. Vieni padėdavo, kiti galbūt patylėdavo, bet visiškai abejingų, man atrodo, nebuvo.

Tuo metu mums padėjo ir kai kurie aukštesniųjų institucijų vadovai, tarp jų – valstybinio plano komiteto pirmininkas A.Drobnys, finansų ministras R.Sikorskis.

– Kas buvo sunkiausia vadovaujant kurortui?

– Labai sudėtinga buvo prekybos ir paslaugų sistema. Atrodytų, kuo daugiau Palangoje atsiranda parduotuvių, kavinių, kitų aptarnavimo objektų, tuo geriau žmonėms. Tačiau tuo metu kainos buvo nustatytos visoje Lietuvoje vienodos.

Į Palangą vasarą atvykdavo daugybė žmonių, juos reikėdavo aptarnauti, statyti naujus objektus, samdyti darbuotojus. Tam reikėjo pinigų. O kuo daugiau tokių objektų turėdavai, tuo didesni būdavo miesto nuostoliai.

Šiandien tai skamba keistai: kuo geresnes sąlygas žmonėms kuri, tuo daugiau nuostolio turi. Bet tokia buvo tuometinė sistema ir kitokių galimybių nelabai buvo.

– Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą.

– Šeima – mano didžiausias gyvenimo turtas. Su žmona Irena užauginome sūnų Svajūną. Jis taip pat susikūrė savo gyvenimą Palangoje. Turime anūkų, proanūkių. Šeima auga, gyvenimas eina pirmyn.

Kai pagalvoji, metai bėga labai greitai. Atrodo, dar visai neseniai buvau jaunas žmogus, o dabar jau žiūri į vaikus, anūkus ir matai, kaip keičiasi gyvenimas.

– Jūs tiek metų praleidote Palangoje. Kokie prisiminimai ryškiausi?

– Įvairūs. Kartais prisimenu Basanavičiaus gatvę, tuos laikus, kai naktimis ten būdavo pilna žmonių, triukšmo, gyvenimo. Prisiminimuose iškyla ir sunkesni laikai.

Gamtos nelaimės irgi paliko pėdsaką. Prisimenu Klaipėdos naftos išsiliejimą – kiek tada reikėjo iš paplūdimių išvežti mazuto, kiek smėlio buvo užteršta. Atsirasdavo darbų, kurių niekas neplanavo, bet juos reikėjo padaryti.

Toks ir buvo tas gyvenimas. Kartais džiaugsmo, kartais rūpesčių. Jeigu nepasisekdavo ko nors padaryti, būdavo ir liūdna. Bet gyvenimas ėjo į priekį.

– O kaip gyvenate dabar? Ar vis dar rūpi, kas vyksta Palangoje?

– Žinoma, rūpi. Nors aktyviai jau nedalyvauju. Po darbo vykdomajame komitete dar nemažai metų dirbau komunaliniame ūkyje. Vėliau buvau miesto tarybos narys dvi kadencijas. Tad Palangos reikalai man iki šiol nėra svetimi. Pasiklausau, pasiskaitau, pavažinėju po miestą. Kol galiu, sėdu į automobilį ir pasižiūriu, kas pasikeitė.

O pasikeitė labai daug. Kai kuriais požiūriais Palanga labai stipriai išaugo ir gražėja. Kai kur galbūt būtų galima kitaip. Tačiau miestai niekada nesikuria idealiai. Negali nupiešti miesto kaip paveikslėlio ir tikėtis, kad gyvenimas jame viską sudėlios pagal tą piešinį.

Dabar daug ką lemia verslas, žmonių iniciatyva. Verslininkai stato namus, kuria, investuoja. Tai gerai, tačiau ne visada gerai, kai atsiranda neplanuotų sprendimų ir pradeda trūkti bendro miesto vaizdo.

Vis dėlto gyvenimas keičiasi, ir Palanga kartu su juo.

– Ko palinkėtumėte palangiškiams ir savo miestui?

– Palangiškiams pirmiausia linkėčiau, kad Palanga būtų graži ir tvarkinga. Kad būtų gera ir gatvėse, ir prie jūros, ir visame mieste. Labai norėčiau, kad palangiškiai visada jaustųsi tikrais savo miesto šeimininkais. Daug padaryta, bet kad ir kiek padarytum, visada atrodo, kad dar liko ką keisti.

Gyventi, dirbti ir nebijoti sunkumų. Nenusiminti, jeigu ne viskas iš karto pavyksta. Reikia eiti pirmyn.

Ir nereikia galvoti vien apie save. Reikia matyti ir kitą žmogų – jaunesnį, vyresnį, čia gyvenantį ar atvykusį.

Jeigu visi bent truputį galvosime ne tik apie save, bet ir apie miestą, kuriame gyvename, Palangai nuo to bus tik geriau.

Asmeninio albumo ir „Palangos tilto“ nuotraukos.

Danius Puodžius „Palangos tilto“ redakcijoje 2017 metais.