Neužmirštami Antanas su Vladu ir angelams neleidžia nuobodžiauti

Išėjusiųjų sielos netikėčiausiais momentais ir būdais vėl pasišaukia mus pokalbiui, „apsitarimui“, gal ir papriekaištauti dėl sykiu nespėtų nuveikti darbų. Kiekvienam – savas bokštas ir savi žiūronai. Štai spalio 26-osios drėgnadienį iš mūsų namų knygų lentynėlės tarsi šešėlis išniro sprindžio didumo raštelis. Nieko slėptino: „Mielas Gediminai, gaila, kad nesutinku, tada išspardyčiau tau užpakalį. Kiek skambinu be šansų. Tu bėgi nuo „telefonizacijos“? Man reikia atsiimti knygutę apie Palangos istoriją, kurią vešiuos į Vakarus, o išvykstu – 11.07. Palik redakcijoje. Jumoristas! Pagarbiai; Antanas“.
Palikau. Pasiėmė, išvažiavo... numirė. Naujos „Palangos istorijos“ sykiu taip ir neišleidom. Bet gal nenumirė, jeigu ir jo „Paskutinės naujienos“ polemizuoju su juo toliau?
Iš mano „Juodosios dėžės“ pažiro 12-os metų prisiminimai. Dėmesio vertas žmogus buvo neįtikėtinos energijos šiauliškis – palangiškis Antanas, laisvanoriškai savo turtingą, miestiškai patogų būvį iškeitęs į darbštaus lietuviškumo sklidinas dienas, kokias savo laiku patyrė ir garsusis Robinzonas Kruzas iš D. Defo knygos. Antanas, net sulaukęs gerbtino amžiaus, buvusio „Senojo vandentiekio“ teritorijoje, už „Vyturio“ poilsio namų tvoros aptiko nemenką apleistų, visų pamirštų daržų sklypą su dar gyvai pavasarį žiedais atšvintančiomis obelimis ir atgaivino, kaip būtų gal taip pat atgaivinęs savo padubysių Tėviškės sodybą. Taip susivienijo su gamta, stebėjo ir jautė metų laikų kaitą. Vyras iki devinto prakaito dirbo tame sklypelyje – kasė, akėjo, sėjo, ravėjo, baltino obelis, rinko vaisius, šlavė takelius, prižiūrėjo gal „desėtką“ kačių, – tikras „valstietis nuo žagrės“, žemdirbių krašto sūnus, pilnas idėjų gyventi taupiai, saikingai, tvarkingai, sveikai, skaitant (kiek tik leidžiama!) knygas ir laikraščius, taip vadintume – „labai turtingai“, kaip anuomet gražiai, vyriškai Zigmantas Dokšas Juknaičiuose ūkininkavo, ir jį visa Sovietija žemės ūkio tvarkytojų pavyzdžiu rodė, garsino, filmavo, nes viskas buvo vakarietiškai tvarkinga, o rytietiškai įstatymiška. „Darbštūs vyrai“, – pasakytų Klaipėdos „Ordnungas“, Memelio fotožurnalistas Albinas Stubra. Viską pasiekė savo protu ir ūkiškumu, optimistišku darbštumu, sukurdami pasiturintį gyvenimą tame net ir „kvailumų pilname laike“ savo kolektyvų žmonėms ir, natūralu, šeimoms, giminėms. Panašiai tvarkėsi ne tik mielas palangiškis Zigmas Dokšas ar Klaipėdoje prekybos novatorius Arkadijus Lichtinšainas, bet ir galvotasis „ūkinio partinio – tarybinio aktyvo atsakingas pareigūnas Antanas, diplomatiškai laviravęs, kad ir „vilkai būtų patenkinti, ir avys būtų sočios, ir lapės ašarų nelietų“.
2004 metų birželio mėnesį „draugponis Antanas“ išniro ties Birutės parku pirmus metus buvusiame Mėlynosios vėliavos Palangos gelbėtojų poste. Grakštus, kaip šiandieninis optimistas Vinkus. Pirmas sakinys: „Vyrai, norit išgirst naują anekdotą?“ „Varyk“, – pasakė Jonas Čeriauka. Antanu prisistatęs, jau „70-ies jaunuolių klubo“ narys negaišo, papasakojo apie draugo (o gal savo) vizitą pas gydytoją. „Na, ką, pulsas – normalus“, – sakė gydytojas, o draugas paprašė permatuoti. „Daktare, paimkit mano kairę ranką, nes mano dešinė – protezas“, – baigė Antanas, linksmas „diedukas“, todėl gelbėtojams – išsyk savas, tik žodį „protezas“ jis kartodavo „pvotezas“ arba „mane tik mano pvostata nevvuoja“, todėl dar išraiškingiau. Vaikinukai juokėsi, Antanas „suskėlė“ dar kelis anekdotus, o jis juos mėgo ir žinojo tūkstančius, o paskui surimtėjo ir išdėstė „reikalą“: „Vyvai (vyrai), aš jums alui pinigų duosiu, bet padarykit man gerą darbą. Pastebėjau, kad jūra į krantą išplukdo sveikų, gerų beržinių pliauskų. O man kaip tik židiniui malkų reikia. Parinkit. Neliksiu skolingas, aš turėjau ir turiu pinigų, bus gero, stipraus alaus, galėsit laisvą dieną ir vyną gert“. Taip susipažinome. Tą vasarą jis dažnai užeidavo į gelbėtojų postelį. „Neslėpsiu, mes „Tavybų valdžios palikimas“ gyvenam labai gerai. Visi. Gyvenimas – kova už būvį. Nekombinuosi – negyvensi. Aš keliuose rajonuose dirbau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Geriausia. Siūlė ir pirmininku, o kam man – nemigo naktys, baisi atsakomybė prieš partkomo Pirmąjį sekretorių. Pavaduotojas planavimui – užteko ir duonai, ir sviestui, ir draugai netapo nedraugais. Kas neprasigėrė, darbštūs – prasigyveno ir tarybiniais laikais. Lietuviai ir Sibire mokėjo bulves, kiaules auginti. Juk vitaminai, kam turguje pinigus leisti, aš visiems duosiu obuolių tiek, kad galėsi, Griškevičiau, ir sulčių išsispausti“, – pernai didžiausią kuprinę padėjo pasirinkt raudonų, sultingų obuolių, tada jau ir kalbino mane sykiu rašyt naują „Palangos istoriją“. Bet 2016-ųjų derliaus Antano akys, gaila, jau nebematė – senelis, buvęs ir mokytojas, užgeso prieš pat obelų žydėjimą. Aš, stebint baltam paukščiui, ačiū, prisirinkau pilną kuprinę sultingų obuolių. Darbštus, draugiškas lietuvis vertas gerų žodžių. Ką jau ką, o šeimą, namus jis labai vertino ir visus ragino saugoti.
„Kloja žemę lapų šilkas,
Į kapus – kelelis pilkas,
Ten palaidota motulė,
Ten – tėvelis tyliai guli...“
Ruduo savaime primena ir ‚Amžinąją, neišvengiamą mirtį“. Palangoje šį rudenį mus paliko ir visada bičiuliškas, mielas pašnekovas, visapusiškai apsišvietęs, žinomas aviacijos veteranas ir dailininkas, gaivių spalvų gėlių tapytojas Vladimiras Palcynas, kurį palangiškiai vyrai vadino širdim suprantama sąvoka – „Mūsa Vlads“. Daug metų jis vadovavo pajūrio kurorto Oro uosto kadrų skyriui. Aukštaitijoje pasakytų – „atėjo į Palangos užkurius“. Buvo vedęs labai išmintingą, dorą, meniškos sielos palangiškę. Puikus psichologas V. Palcynas. Susigyveno su vietos bendruomene. Jį gerbėme už atvirumą, jam buvo svetima klasta. Ateidavo V. Palcynas į Saulėtekio gėlyną ir klausdavo: „Na kaip ten, Gedimin, Seime mūsų Žeimiui sekasi?“
Priskynęs nunešiau Vladui paskutinių jurginų žiedų.