Nevyriausybinių organizacijų atstovai rengiasi populiarinti savanorystę

Savaitgalį viešbutyje „Palangos Juzė“ Klaipėdos apskrities nevyriausybinių organizacijų atstovai rinkosi į seminarą, kuriame kalbėta apie organizacijų bendradarbiavimą bei savanoriškos veiklos populiarinimą. Į seminarą atstovus iš Klaipėdos miesto bei rajono, Skuodo, Šilutės ir Kretingos rajonų ir Palangos sukvietė Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras.

Trūksta vienijančios institucijos

„Per visus mūsų centro darbo metus mes įgyvendinome per trisdešimt projektų bei surengėme tiek pat seminarų įvairiomis temomis, – sakė Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė Jurgita Cinskienė.

Pasiteiravus, kodėl šiam seminarui pasirinkta tema apie nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą bei savanoriškos veiklos populiarinimą, centro projektų koordinatorė Snieguolė Benikienė atsakė, jog kai tik centras pradėjo dirbti, buvo pastebėta, jog nėra jokios vienijančios institucijos, kuri koordinuotų nevyriausybinių organizacijų darbą.

„Jau šešti metai mes vykdome įvairias programas – tai mokymus, tai švietėjišką veiklą ir stengiamės populiarinti savanorystę. Ir jeigu mes Kretingos rajone jau žinome apie savanorišką veiklą, tai pajutome, kad atėjo laikas „prasiplėsti“ į vakarų Lietuvos regioną. Šis projektas yra lyg pirmasis žingsnis susipažinti su vakarų Lietuvoje dirbančiomis organizacijomis ir pasižiūrėti, kiek jos yra padariusios savanorystės populiarinimo srityje, kiek jos yra pasiruošusios priimti savanorius bei dirbti su jais“, – kalbėjo moterys.

Nėra savanorystės tradicijų

„Klaipėdos apskrityje esama įvairių patirčių, – paklausta kokia darbo su savanoriais situacija Klaipėdos apskrityje sakė J.Cinskienė. – Vienos organizacijos turi daugiau ir įvairesnės patirties, pavyzdžiui, Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijos „Caritas“, turintis tikrai nemažos patirties. Savanorių turi ir Šilutės „Raudonasis kryžius“, ir Skuodo „Viltis“ bei Socialinės paramos šeimai centras. Kiti turi kiek mažiau patirties, tačiau problemos yra daugiau mažiau panašios. O esminis momentas turbūt tas, kad savanorystės tradicijos Lietuvoje nėra tokios gilios. Ir kol kas tiek savanoriai nelabai žino, ko jie gali tikėtis įsijungę į vienos ar kitos organizacijos veiklą, tiek organizacijos nelabai žino, ko gali tikėtis iš savanorių. Štai, čia mes matome įvairių problemų, be to,  dar labai trūksta švietimo, mokymo bei pasirengimo – iš vienos pusės sudėtinga pačiam žmogui eiti savanoriauti ir siūlyti savo žinias bei pagalbą organizacijai, iš kitos pusės – ir organizacijai dar sudėtinga priimti tą žmogų ir rasti jam tinkamą veiklą bei savotiškai išnaudoti tai, ką jis siūlo, visuomenės labui“.

„Norėčiau pridėti, kad Lietuvoje ta savanorystė nėra labai populiari, – papildė kolegę S.Benikienė. – Europoje padarytų tyrimų statistika rodo, kad ten apie 50 proc. gyventojų yra vienaip ar kitaip savanoriavę, kai pas mus šis skaičius sudaro vos 10 proc. Labai trūksta savanoriškos veiklos populiarinimo ne tik tarp jaunimo, kuris gan aktyviai įsilieja į ją. Juk kiek mes turime pagyvenusių žmonių, kurie galėtų dalytis savo patirtimi. Pavyzdys – su vaikais dienos centruose galėtų dirbti mokytojos, kurios jau išėjusios į pensiją. Kaip puiku būtų, jeigu jos padėtų mokinukams ruošti pamokėlės, ir manau, kad mokytojos mielai tai darytų ir padirbėtų su dviem ar trim vaikais. Tačiau labai trūksta tų gerų iniciatyvų, kurios pastūmėtų žmones savanoriauti. Žinoma, mes negalime už visas organizacijas pasakyti: darykite jūs tą ar aną. Mūsų mokymų esmė – skleisti žinią ir raginti įsijungti į savanorišką veiklą. Ir pabrėžti, kad savanoriavimas – tai ne koks išnaudojimas. Žmogus, jo darbas yra reikalingi visuomenei, ir būtų puiku, jeigu jis savo įgūdžiais, savo sugebėjimais galėtų pasidalinti su bendruomene“.

Davė žinių bei naudos

Iš tikrųjų žmonės patenkinti ir džiaugiasi šiais mokymais. Vieniems reikėjo pasitikrinti tas žinias, kurias jie jau turi ir naudoja praktikoje, ar, kaip jie patys sako, nėra kur nors nuklydę. Kiti atrado sau visiškai naujų dalykų, nes kai kurios organizacijos dar nėra turėjusios savanorių ir pasisėmė žinių, kaip pradėti darbą su jais. Seminaro metu analizuotas Savanoriškos veiklos įstatymas, aptarti savanoriškos veiklos bruožai, savanorio apibrėžimas, sudaryti individualūs planai, skirti savanorių paieškai bei jų motyvacijai skatinti. Organizacijų vadovai domėjosi praktine puse: ar teisingai sudaromos sutartys, ar teisingai atliekama vadinamoji „popierinė“ darbo dalis. Vieni žmonės patys yra buvę savanoriai, tačiau į savo organizacijas kol kas savanorių nėra įtraukę ir domėjosi, kaip tai padaryti. Kaip teigė seminaro dalyviai, tarp jų – ir „Caritas“ Palangos skyriaus atstovės, pats didžiausias ir naudingiausias mokymų dalykas – apsikeitimas patirtimi.

„Savanorystės tema visada aktuali, nes labai norėtųsi žmones pratinti prie to, kad jie darytų gerus darbus ne už pinigus, – sakė vieno iš projektų partnerių – Palangos krašto etnoklubo „Mėguva“ vadovė Zita Baniulaitytė. – O Palangai itin aktualu dar ir todėl, kad jau tiksi kultūros sostinės laikrodukas, ir, manau, be savanorių batalionų neišsiversime. Mums tikrai jų ateinančiais metais reikės, nes be pagalbos rengdami tarptautinį folkloro festivalį vargu ar apsieisime“.

Pasak Z.Baniulaitytės, mūsų miesto jaunimas gan aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje. Tą liudija ir tai, kad pernai Palanga buvo tapusi savanoriškos veiklos sostine. Tačiau rimtos nevyriausybinės organizacijos linkusios daugiau virti savo sultyse, tad seminaras, raginantis populiarinti savanorystę, joms tikrai buvo naudingas.