Nieko nėra kantresnio ir keblesnio už slavizuotą tarybinį lietuvį...

 ... nes savas savą iš dūšios „dulkina“, o mes dažnas už tai padėkodamas savo engėjui vis tvirtėjam. Ypač nervais. Savo tautiečio-kaimyno, net brolių niekinimas ir dvasinis „murkdymas“, išnaudojimas, vertimas tarnu egoistinio „Ponystės viruso“ ugdymui du pastaruosius dešimtmečius tapo lietuvių elgsenos norma, net „vizitine kortele“. Lietuvis yra Sacharinas, kuris vienaip galvoja, kitaip kalba, o trečiaip padaro. Nuomonių tiek, kiek pašnekovų, o pagrindinė pataikūniška, plastelininė nuomonė yra tokia, kokią ir nori girdėti pašnekovas, žinoma, šimtu procentų tikintis naudos iš to ryšio ateityje ... TIK sau. Kaip toj dainoj –

                        Viena juoda,

                        kita – žalia

                        ir neaišku,

                        kas, kur želia.

Tada, kai viskas buvo aišku... Laikotarpis, nešęs lyg ir išorišką ramybę, kurį kolūkinės santvarkos lietuviai įvardina „Prie Brežnevo“: „Prie Brežnevo jau pradėjom prasigyventi“.

Bet sykiu susigyvenom ir su pirmąją tiesa – „Nekombinuosi – negyvensi“. Po to su antrąja tiesa: „Yra įstatymas, bet yra ir „apstatymas“.

Dar vėliau gimė ir trečios tiesos atradimas: „Iš valdžios „pasiimti“ galima, Maskva vėl duos, juk mes irgi Maskvai-Leningradui konvejeriu tiekiame daržoves, iš jūros Armijai – žuvį, tie patys kareivukai rudenį nusikasa bulvių“. O ilgainiui tapo aišku, kad ir darbo metu galima ramiausiai daryti viską, kas negalima, tik... „reikia laikyti liežuvį už dantų“: Oi, landūs, kombinuoti ir linksmi kai kurie savanaudžiai lietuviai – smalsūs driežai nevyriškais falais... Buvo pirtys, mergos, šnapsas. Ramūs Brežnevo laikai, siūbavo tarytum svirtis.

Pamenu „Raudonosios pelkės“ laikraščio redaktoriaus šniurkščiojimus nosimi gamybiniame pasitarime: „Vyrai, vakar vėl baliavojot, prisipažinkit geruoju – kuriame kolūkyje? „Matot, redaktoriau, – iš lėto, lūpas laižydamas, pradėjo Kražių zonos korespondentas Antanas, – mūsų darbas – bendravimas su liaudies masėmis, o be butelio kalba nesimezga“. Ne tik šventėme ūkiuose, bet dar ir „lauktuvių“ namiškiams vadovai įdėdavo, tardami „Juk ne savo..“ Benzinas buvo pigus, vynas už vandenį pigesnis, komunaliniai mokesčiai už butus irgi galvose „kryžiažodžių“ nesukėlė, kombinuotesni, saiką gerklėse turintys žemaitukai, žiūrėk, kolūkinėse gyvenvietėse ir savus namukus į saulę prie Kražantės iškėlė, mašinikes įsitaisė, po keletą paršų, karvių... Senas žydelis, parimęs ant lietuviškos tvoros, pasakytų: „Lietuvis sunkiai mokosi rašyt, skaityt, o skaičiavime nori aplenkt ir mus – viską duok dykai arba už kapeikas“. Tauragės mėsos kombinate – pats važinėjau – visada buvo „skylių“ labai pigiai mėsai parsivežti. O šalia Kelmės buvo „Mažūnų vilna“, auginusi naujus mūriukus... Gyvenk ir žvenk! Tik viešai girk santvarką. Buvome Sistemos įkaitai (tarsi dabar – ne).

Bet motinos ir Tėvynės, kaip ir laiko, kada gimti – nepasirinksi. Ir juokinga būtų vienas kitą užgaulioti, apspjaudinėti, antipatriotizmu kaltinti, kai gimę 1930–1940–1990 metuose mes visi – „Vieno medžio birbynės“. „Vsio zakonno“ – pasakytų Mykolas Algirdui, o abu jie – mums visiems.

Visi sykiu melavom valdžios peršamai ideologijai, rusus papirkinėjom skilandžiais ir konjakais jų Maskvoje, o meluodami – pataikavom trilinki, nes rusiškai mokėjom dažnas geriau negu rodnoj jazyk... Tokia „Egzistencinė adaptacija“, tai iš kur bus ta tauta? Ko dabar tarp savęs pjaunamės? Palangiškė dar žydinti daktarė ponia Nijolė centre rugsėjį paaiškino: „Mano ausų būgnelis jau įprato prie kuklaus vieno žodelio – „milijonas“. Bet jau vieno lietuviams irgi mažai.