Norite pamatyti Rusijos užkampį? Išlipkite Panevėžio autobusų stotyje

Nėkart nesu tiek daug keliavęs per Lietuvą, kiek praėjusią savaitę. Kartu su kolega britu, ruošiančiu straipsnį apie emigraciją iš Lietuvos (o ji lieka viena didžiausių Europos Sąjungoje), išnaršėme visą šiaurinę Lietuvą – Šiaulius, Panevėžį, Pasvalio rajoną, apsilankėme Visagine, Švenčionyse ir Vilniuje.
Pirmas įspūdis: Žemaitijos miestai Plungė ir Telšiai, atrodo, gerokai turtingesni ir gražesni nei Aukštaitijos didžiausi miestai. O tiesą sakant, etnografai dėl Šiaulių ginčijasi, ar jie labiau aukštaitiški ar žemaitiški.
Kai kurie lietuviški atradimai pritrenkė ne tik užsienietį, bet ir mane.
Didžiausias atradimas: visoje Lietuvoje – labai daug skurdo. O jį dar labiau pabrėžia ankstyvo pavasario peizažas – pilki laukai, sutrūniję kaimiškų vietovių šiferio stogai (tarsi šiferio stogų keitimo programos, kuriai valstybė skyrė finansavimą, nebuvo), apleistų pastatų virtinės didmiesčiuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose trūnija nebaigtas statyti paštas, šalia jo dūlėja prieš trejus metus uždaryta pagrindinė mokykla, nes miestas kenčia nuo didžiausios šalyje emigracijos.
Prieš atidarant Palangos naująją autobusų stotį, kai kurie palangiškiai niurnėjo, kad iki jos – toli, kad ji, girdi, per didelė. Tokius visus niurzglius pakviesčiau į Panevėžį pasižiūrėti, kokia šio miesto autobusų stotis.
Apsilankymas joje mane nubloškė į gūdų sovietmetį. Banalu, bet miesto centras, autobusų stotis – tarsi miesto vizitinė kortelė. Panevėžio ji – itin liūdna.
Kai nėra žmonių, ypatingai darbingo amžiaus, miestai merdėja. Nedarbo lygis, pavyzdžiui, Šiaulių apskrityje – taipogi vienas didžiausių šalyje, 16,5 procento. Tik šiek tiek jis mažesnis Visagine, kuriame, uždarius atominę elektrinę, tvyro niūrios nuotaikos.
Esant atviroms sienoms, nenuostabu, kad vietos žmonės ieško, kur gyventi geriau.
Emigracijos mastai – ne popieriniai, o tikri, patirti iš pašnekovų lūpų Panevėžyje, Šiauliuose, Visagine, Švenčionyse ar Pasvalio rajone – stulbina: iš beveik trijų dešimčių pašnekovų, sutiktų gatvėse, kone visų vaikai ar artimiausi giminaičiai pluša Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje.
Akivaizdu, kad mūsų šalies vystymosi skirtumai yra milžiniški ir demografinė situacija yra didelė bėda vietos ir šalies ūkiui.
Nors Lietuva maža, o joje daug nemažų skirtumų, plika akimi akivaizdu, kad Palanga – tarsi atskira valstybėlė, pasiturinti, gerokai gražesnė ir įdomesnė.
Visos kitos 59 šalies savivaldybės gali mums pavyduliauti tokios kaip mūsų autobusų stoties, universalaus sporto centro, kempingo, koncertų salės, žinoma, ir tvarkos mieste.
Nenuostabu dėl to, kad Palanga buvo viena iš nedaugelio savivaldybių pernai, kur didėjo, nors ir nežymiai, gyventojų skaičius.
Vadinasi, žmonės pastebėjo Palangą ir keliasi į ją gyventi.
Absoliučiai daugumai kitų savivaldybių tai – nepasiekiamas tikslas.
Džiaugiuosi, kad po kelionės vėl esu Palangoje.