Nuo Palangos tilto iki Šventosios Respublikos žygiavo per 300 žygeivių

Trečiajame Gintaro kelio žygyje, skirtame Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos 1921 m. kovo 30 d. progai, šeštadienį dalyvavo rekordinis žygeivių skaičius. Per 300 entuziastų, kurie iškilmingai išlydėti nuo Jūratės ir Kastyčio skvero trimis salvėmis už Lietuvos valstybę, Lietuvos narystės NATO 10-metį ir Palangos prijungimą prie Lietuvos ir smagiai sutikti Šventosios Respublikos gyventojų, įveikė 13 km atstumą nuo Palangos tilto iki Šventosios gelbėjimo stoties.

Rekordinis skaičius

Šeštadienį net oras buvo palankus trečiajam Gintaro kelio žygiui: iš pat ryto švietusi saulė į Jūratės ir Kastyčio skverą sukvietė ne tik 296 iš anksto užsiregistravusius žygio dalyvius, bet ir daugiau entuziastų, nusiteikusių taip paminėti svarbią ne tik Palangai, bet ir visai Lietuvai datą. Žygiuoti susiruošė kariai, savanoriai, moksleiviai, švietimo įstaigų darbuotojai, senjorai, kretingiškiai, klaipėdiečiai, šilutiškiai, šiauliškiai, kauniečiai bei, žinoma, palangiškiai ir šventojiškiai.

Kaip minėjo žygio organizatoriai Kultūros centro direktorius Žilvinas Kažys ir mero patarėja Karolina Kubeldzienė, pirmajame 2011-aisiais palangiškio Rimanto Radzevičiaus, dirbančio pasienio užkardoje, iniciatyva surengtame žygyje dalyvavo apie 100 žmonių, tarp jų ir svečiai iš Turkijos. Oras tada buvęs ne koks, tačiau žygeivių tai neatbaidė, ir 2012 metais antrajame Gintaro žygyje buvo jau 200 žygeivių. Šiemet gi sulaukta rekordinio dalyvių skaičiaus.

Prieš žygį Jūratės ir Kastyčio skvere žygeivių azartą įsiūbavo aerobikos mankšta, kurioje judėjo merginos, vaikai ir jų mamos, vadovaujami kūno kultūros mokytojos Tatjanos Stankevičienės. Susirinkusieji klausėsi Vaivos Cholinaitės dainų bei jaunųjų Palangos skaitovų Dominyko Čepio ir Kazimiero Eglyno pasakojimų.

Tie, kurių mankšta netraukė, turėjo progą apžiūrėti Kretingos savanorių 306 pėstininkų kuopos pristatomus ginklus: lengvąjį kulkosvaidį, rankinį granatsvaidį, pistoletą ir šautuvus. Šios kuopos pėstininkai trimis salvėmis už Lietuvos valstybę, Lietuvos narystės NATO 10-metį ir Palangos prijungimą prie Lietuvos išlydėjo žygeivius į 13 km kelią iki Šventosios.

Šventosios Respublika

O pačioje Šventojoje žygeivių laukė smagiai nusiteikę šventojiškiai, parengę žygio dalyviams staigmenų. Pirmoji jų laukė dar gerokai prieš įžengiant į miestelį: prie Ošupio tako ir pajūryje žygio dalyvius pasitiko rubežių ženklinantis stulpas su užrašu „Šventosios Respublika“. Kaip sakė Šventosios seniūnijos bendruomenės tarybos pirmininkas Domininkas Jurevičius, vieta ženklams pasirinkta ne atsitiktinai: 1921 m. buvo trys pasiūlymai, kur būtų galima brėžti sieną tarp Lietuvos ir Latvijos. Be to varianto, kurį turime šiandien, siūlyta sieną „brėžti“ Šventosios upe – bet tada Lietuva, dar neturėjusi Klaipėdos, nebūtų galėjusi uosto statyti. Trečias variantas – Latvijai atiduoti didesnę pajūrio dalį, nei buvo padaryta, atsižvelgiant į etninius principus: konkrečiai pažymėti tas vietas, kuriose buvo latvių sodybos ir Lietuvai palikti Palangą, o Latvijai – Šventąją, valstybių sienas nubrėžiant palei Užkanavę ir Paligberius. Tad „Šventosios Respublikos“ pasienio ženklai pastatyti beveik laikantis trečiojo varianto.

Smagu buvo matyti, kaip ilgos žygeivių voros dalyviai prieina „sieną“ ir linksmai fotografuojasi prie užrašo „Šventosios Respublika“.

Šios šiemet vasario 16 d. įkurtos Respublikos ženklų buvo apstu pačioje Šventojoje, kur, verslininko Vlado Robužio dėka žygio organizatoriai jau antri metai įkuria jaukų žygeivių sutikimo „punktą“. Po plazdančiomis Lietuvos, Šventosios bei Žemaitijos vėliavomis įsikūrė Šventosios Respublikos leidimų išdavimo punktas: kiekvienas žygio dalyvis gavo po vardinį leidimą įeiti linksmai praleisti laiką, nedarant niekam žalos. Čia pat įsikūrusioje valiutos keitykloje buvo galima įsigyti Šventosios Respublikos pinigų – įvairaus nominalo žvynų. Skambant šventojiškių grojamoms melodijoms, žygio dalyviai džiaugėsi ir leidimais, ir valiutą keitėsi. O paskui keliavo atsigerti arbatos ir pasivaišinti gardžia koše – buvo ir po dvi porcijas kertančių, – kurią išvirė Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos pasieniečiai.

Ir žygis, ir šventė

Pirmas 13 km atstumą įveikė palangiškis Kastytis Aleknavičius. 1939 m. gimęs vyriškis startavo 10.45 val. ir pasiekė Šventąją 12.40 val.

„Turiu savo tempą, galiu eiti nesustodamas 5 valandas, – paklaustas, kaip jis taip greit sugebėjo įveikti trasą, sakė K. Aleknavičius, vaikštantis ir kitus mokantis tai daryti ir lygumose, ir kalnuose. – Nors kitiems taip žygiuoti nerekomenduoju: lyguma geriausiai eiti 45 minutes, paskui padaryti iki 7 minučių pertrauką. Dalyvauju jau trečiajame Gintaro kelio žygyje ir tikrai palaikau šią patriotinę iniciatyvą“.

Antras ir trečias finišą pasiekė Klaipėdos policijos mokyklos žygeiviai Linas ir Gintas, pasidžiaugę tiek puikiu oru, tiek gražiomis išlydėtuvėmis Palangoje, tiek smagiomis sutiktuvėmis Šventojoje.

Žygyje pirmą kartą dalyvavęs Palangos vicemeras Saulius Simė pajuokavo, kad pasiekė tikrai neprastą rezultatą: „Finišavau dvidešimtuke“.

Patį gausiausią žygeivių būrį su savimi atsivedė Egidijus Šalkauskis. V. Jurgučio ir Šventosios pagrindinėse mokyklose dirbantis geografijos mokytojas ir žygių entuziastas, padūsavęs, kad ir jam Šventosios Respublikoje reikėję gauti leidimą, džiaugėsi, jog prieš keletą metų kartu su R. Radzevičiumi organizuoti pėsčiųjų žygiai nuo Palangos jūros tilto iki tilto per Šventąją įgijo naują prasmę. Kartu su mokytoju žygyje dalyvavo net septyniolika moksleivių iš Senosios gimnazijos, V. Jurgučio, „Baltijos“, Šventosios pagrindinių mokyklų ir net Klaipėdos. Beje, tarp jaunųjų žygių entuziastų, kuriuos augina E. Šalkauskis, esama keturių itin ištvermingų, kurie šiemet jau yra nužygiavę per 100 kilometrų ir net lenktyniauja vieni su kitais kas daugiau nužygiuos.

Finišą pasiekus visiems žygio dalyviams, mero patarėja K. Kubeldzienė įteikė padėkos raštus ištvermingiausiems bei jauniausiems žygio dalyviams. Pastarieji – 2007-aisiais gimę Arnas Sausaitis ir Paulina Lomsargytė. O be K. Aleknavičiaus ištvermingiausia žygeive tapo 1934 m. gimusi klaipėdietė Pranė Mocėjienė. Visą gyvenimą medicinos seserimi dirbusi ir pastaraisiais metais vadinamąjį šiaurietišką ėjimą propaguojanti moteris juokavo, kad gerai jaučiasi tada, kai eina. O kai atsisėda, iškart prasčiau pasijunta. Ir atstumas nuo Palangos iki Šventosios jai nepasirodė ilgas: beveik kasdien klaipėdietė miškuose nueinanti iki 20 km.                              

Pasisotinusiems ir kiek pailsėjusiems žygio dalyviams bei juos sutikusiems sirgaliams ir Šventosios Respublikos gyventojams įspūdingą pasirodymą surengė Pasieniečių kinologai, pademonstravę, ką sugeba jų išdresuoti šunys.