„Nuo trejų valandų – rašytojų kūrybos meto – visiška tyla...“

S.Daukanto gatvėje įsikūrusi, nuolat garbių svečių lankoma ir niekuomet nepamirštanti senų gerų draugų, gyvena ponia Jadvyga Fedčenko. Nugrimzdusi į prisiminimus, ji sugeba atkurti prieš daugelį metų buvusių kurorto vasarų vaizdus, kuriuose daugybė žymių žmonių bei jų padovanotų įspūdingų akimirkų. Kadaise dirbusi Rašytojų sąjungos namuose J.Fedčenko juose išgyveno rašytojų puoselėjamų mūzų galią ir spėjo pažinti daugelio garbinamus dėl jų darbų rašytojus.

Ramybė, skirta rašytojams

Namelyje, kaip švelniai kūrybos namus vadina J.Fedčenko, moteris šeimininke-sesele išdirbo 48 metus. Vasaros metu rašytojus priiminėjusi įstaiga sulaukdavo daug „plunksnos mylėtojų“, kurie įkvėpti aplinkos ir žinoma, netoliese ošiančios jūros, su atsidavimu kurdavo.

 „Nuo trejų valandų gatvėje privalėdavo būti visiška tyla, nes tuomet būdavo rašytojų kūrybos metas, kurį sutrikdyti – griežtai draudžiama. Jokių automobilių nesimatydavo gatvėje, ne taip, kaip šiandien – net praeiti sunku“, - prisiminė buvusią tvarką J.Fedčenko. Prie jūros pasisemti minčių – vienas iš svarbiausių kurorte poilsiaujant ir kuriant uždavinių, todėl ne išimtis būdavo ir atvykę rašytojai, jie drauge su šeimomis, o ir vieni traukdavo prie „galingosios mūzos“. Taip buvo prieš keletą dešimčių metų, taip yra ir dabar. Šiuolaikiniai autoriai, kurie atvykę apsistoja jau nebe mediniame namelyje, o atkurtame moderniame viešbutyje, šio ritualo nekeičia.

„Aš dabar jau tų naujųjų rašytojų nebepažįstu, mane lanko tuomet viešėjusių rašytojų vaikai ir anūkai, dar menantys tuos laikus. Pasidalinam prisiminimais, jie pagaili stovėjusio namelio, kuris glaudė tiek daug gražių išgyvenimų“, - pripažino palangiškė.

Be užgaidų

Atsivežti drauge ir vaikai nebūdavo pamiršti. „Vaikams jie surengdavo spektaklius. Pamenu, jog labai gabi būdavo aktorė Monika Mironaitė, ji sukurdavo puikius spektaklius, o ir suoliukus greitai kiemelyje visi išdėliodavo“, - apie visą profesionalų pasiruošimą vaidinimams papasakojo menininkų ištikima draugė.

J.Fedčenko tekdavo mažuosius kartkartėm ir prižiūrėti, kadangi tėvai norėdavo pasigrožėti gamta, tačiau tai sunkumų nesukeldavo, atvirkščiai, ir dabar dar šią priežiūrą pamena jau užaugusios menininkų atžalos. „Šie žmonės buvo labai kultūringi, retai ko prašydavo, o ir užgaidų jokių neturėjo, buvo gerai taip, kaip yra. Tik Ieva Simonaitytė buvo atvykusi su tarnaite, tuomet dar ir mašiną retas kuris turėjo, o ji atvažiavo su „Volga“. Ši poetė buvo įnoringesnė, drausmindavo kai kuriuos triukšmingesnius menininkus“, - prisimindama šypsojosi J.Fedčenko.

Mokėdavo ir švęsti

Šventes pasidaryti jie sugebėdavo. „Kai kurdavo, turėdavo būti „mirtina tyla“, tačiau ir linksmybių netrūkdavo. Rengdavo poezijos vakarus, o kiek čia atvykdavo jaunųjų, švenčiančių „medaus mėnesius“, - pasakojo buvusi šeimininkė J.Fedčenko. Tarp šią progą švenčiančių buvo ir Juozas Erlickas, apie kurį poniai Jadvygai išliko puikūs prisiminimai: „Jis – labai malonus žmogus, žinoma, įdomus, tai patvirtina ir jo darbai. Jis visuomet sugebėdavo pralinksminti“.

Atsiminimai išliko ir apie dar paauglį A.Kubilių, dabartinį Ministrą pirmininką, jį į Palangą atsiveždavo tėvai.

 „Jau ir tuomet buvo galima pastebėti, jog jis nebus paprastas žmogus“, - konstatavo pokalbininkės vyras Anatolijus.

Prisiminimai paveiksle

Namelyje, kuriame vasarų metu visuomet šurmuliuodavo būriai menininkų, buvo įrengti visi patogumai, jog svečiai nestokotų pramogų: čia buvo suteiktos galimybės žaisti tenisą, biliardą, o ir apskritai, į menininkų poreikius visuomet būdavo atsižvelgiama. Žaliasis namelis ir dabar dar džiugina J.Fedčenko artimuosius ir svečius – namuose kabo anuometinę buveinę atspindintis Gedimino Motuzos paveikslas, o ir knygos, kurias padovanojo rašytojai byloja apie jų vidinius išgyvenimus, patirtus ir šalia jūros įsikūrusiame namelyje. Regėję, kaip griaunamas ir vietoj jo atstatomas beveik analogiškas namas, jie patyrė nostalgiją šiam pastatui ir jo sienoms, „stebėjusioms“ nepamirštamus įvykius, įrašytus į atmintį visam laikui. Iš Telšių rajono atvykusi ir Palangoje pasilikusi moteris niekuomet nepamirš drauge su šiais ypatingais žmonėmis išgyventų akimirkų, o ir laikinai dirbę to nepamiršta. Kaip pasakojo J.Fedčenko sesuo L.Norvilienė, jai taip pat teko padirbėti šiuose namuose, tad ir ji prisilietė prie „virte verdančio“ gyvenimo, sumišusio su realybe ir fantazija.

Vertino darbuotojos pagalbą

Menininkai buvo linkę daug laiko praleisti gamtoje, todėl laikinuose namuose nestigdavo nei žuvies, nei grybų.

„Nebėra J.Apučio – nebevalgom ir grybų“, - nostalgiškai konstatavo pašnekovai. Matydami, kaip kasmet keičiasi kurortas ir kaip nebegrįžta seni draugai, jie jaučia nuoskaudą, tačiau ją sumažina vis atvykstantys ir svarbiausia, nepamirštantys menininkų palikuonys. Jie atveža vis naujų prisiminimų „bagažą“, kurių neatskiriama dalis – bemaž penkiasdešimtmetį dirbusi ir visuomet pagalbos ranką tiesusi J.Fedčenko. Atnešusi padėkos raštą, kuriame spindi visi menininkų parašai, palangiškė atskleidė, kaip ji buvo vertinama anuomet vis atklystančių gabiųjų žmonių.