Oksana Liakienė: „Vaikas – gyvas jutimo organų kamuoliukas“

Dažnai didesnis ar mažesnis suirzimas atrodo kaip ne itin reikšmingas būsenos pasikeitimas, neabejotinai netrukus praeisiantis. Tačiau, kaip papasakojo sutikusi savo patirtimi pasidalinti pedagogė Oksana Liakienė, tokiai būsenai atsirasti yra priežastis – žmonės visas aplink supančias emocijas tiesiog „sugeria“ savyje, ypatingai tam jautrūs ir nesugebantys atsiriboti yra mažieji. „Vaikas yra kaip gyvas jutimo organų kamuoliukas, atviras kiekvienai emocijai, tiek teigiamai, tiek ir neigiamai“, - atskleidė pedagogė, prieš daugiau nei dešimtmetį ėmusi domėtis vaiko dvasine sveikata. 

Protui, jausmams, valiai

Pedagogė O.Liakienė vaikų gerove susidomėjo dar studijų metais, kuomet teko susidurti su Valdorfo pedagogika. Jos pradininkas – Rudolfas Šteineris (1861-1925). R.Šteineris kėlė savarankiško veiklaus vaiko idealą. R.Šteinerio darželiui būdingos žmoniškosios vertybės, padedančios vaikui skleisti savąjį „Aš“, siekti gėrio ir grožio. Ugdymo turinys subtiliai suderintas su vaiko dvasinės raidos dėsniais, padeda vaikui lengviau suvokti save ir išgyventi tam tikrais amžiaus tarpsniais kylančias krizes. Ugdymas padeda atsiskleisti ir vystytis vaiko protui, jausmams, valiai. „Pamačiau, jog ši pedagogika man tinka ir patinka, todėl ja ir ėmiau vadovautis“, - priežastį atskleidė O.Liakienė.

Suteikti galimybę kurti, atrasti

Kaip pastebėjo O.Liakienė, šiuolaikiniame gyvenimo sūkuryje „viršų ima“ materialusis pasaulis. „Vaikams taip pat pateikiama tokia įvairovė, visokiausių įvairių žaislų, spalvų, nuo mažens suteikiama laisvė stebėti mirguliuojantį televizijos ekraną“, - ėmė pasakoti pedagogė. Pasak jos, vaikai taip gali būti sugadinti, jiems nebesuteikiama galimybė patiems kurti.

„Vaikui užtenka vienos spalvos akvarelėje, nereikia iškart duoti visų. Tinkamiausia dvimečiams vaikams spalva yra geltona, šviesos asociacija. Vėliau jau galima duoti ir tris spalvas. Juk vaikams didžiausias atradimas yra, kuomet sumaišius dvi spalvas, gaunamas visiškai kitas atspalvis, tai suteikia tiek daug emocijų, mažieji pasijaučia kaip kūrėjai, atradėjai. Pats procesas yra labai įdomus, priemonių daug nereikia“, - apie atradimą papasakojo O.Liakienė. Pasak moters, užbaigti daiktai slopina gyvybines jėgas, paprasčiausiai, nebėra erdvės kūrybai.

Išmokti būti autoritetu

„Pirmasis septynmetis vaikui turi būti geras, o antrasis – gražus, tuomet jau vaikui reikia atskleisti menų pasaulį“, - apie vaikų gyvenimo žingsnius pradėjo pasakoti O.Liakienė. Kaip supažindino pedagogė, pirmieji septyneri vaiko metai būna ypatingai jautrūs, kuomet reaguojama į bet kokį aplinkos poveikį. Pavyzdžiui, tėvų emocijos, kuomet grįžę iš darbų nelabai linkę bendrauti su vaikais, pavargę, stengiasi savo atžalas sudominti kitais veiksmais ar daiktais. Emocionaliai vaikai reaguoja ir į įvairias pastabas, ypač išsakytas įsakmiu tonu ar lyginant su kitų bendraamžių pasiekimais. Tai, pasak pedagogės O.Liakienės, didžiulė tėvų klaida, nes juk ir suaugę nėra vienodi, tad ir vaikų lyginti jokiu būdu negalima, jei vienas daro kažką geriau už kitą. „Iki 14 metų geriau vaikui neaiškinti, bet tiesiog reikia būti autoritetu“, - patarė pedagogė, atskleidusi, jog būtent dėl tokių ir panašių situacijų kartais ir ugdoma sąmoninga tėvystė, mokoma, kaip sukurti savo vaikui geresnį vidinį pasaulį.

Svarbiausia, pasak lopšelyje-darželyje „Nykštukas“ dirbančios pedagogės, neužkrauti ant vaiko pečių atsakomybės, nesuteikti galimybės vaikams išgyventi neigiamas emocijas.

Ramybės būsena klaidina

Šiuolaikinės technologijos taip pat negelbsti, atvirkščiai, jos turi didžiulį kenksmingą poveikį. Įsispoksojus į televizoriaus ekraną ar kompiuterio monitorių vaikai praranda ryšį su realiu pasauliu. „Atrodo, vaikas ramiai sėdi prie kompiuterio ir jokių emocijų neišreiškia, bet juk mes nematom, kas dedasi jo viduje, ten tokie tempai dideli, įspūdžių pilna, vienas vaizdas keičia kitą, vaikams to yra per daug. Svarbiausias vaiko gyvenime yra ritmas, jis yra gyvybės pagrindas, įkvėpime ir iškvėpime, tad skubėjimas juos tik slopina“, - gyvenimišką detalę apibūdino O.Liakienė. Pasak jos, vaikams reikia pasikartojimų, ne staigaus tempo. Jiems svarbus yra užmezgamas bendravimo ryšys, pasakos sekimas, akių kontaktas, kiekvienas ištartas žodis niekuomet neatstos jokios moderniausios technikos.

Kaip džiugiai pranešė pedagogė, visas gyvenimas yra žaidimas, tad vaikams ir reikia duoti tą žaidimą, kuris nebūtinai bus įpakuotas „įmantriausiame pavidale“, užtenka rankos pirštų tam, jog vaikui pabustų vaizduotė.

Nepajunta natūralumo

Didžiulė žaislų įvairovė supa daugelį dabartinių vaikų, tačiau ir jie nebeteikia tokio džiaugsmo, kuomet vienas keičia kitą. „Vaikams paliks kur kas didesnį įspūdį išlauktas žaislas, jei jis panorėjęs jo iškart negaus, o reiks palaukti, tuomet ir emocijos aplankys kur kas stipresnės“, - atrodo paprastą, bet efektingą detalę atskleidė pedagogė.

Kaip pastebėjo O.Liakienė, labiausiai tenka apgailestauti dėl to, jog vaikams trūksta pojūčių augant mieste. „Jie mieste negali palakstyti basi, pajusti gamtos prisilietimo, užuosti natūralius kvapus. Netgi ir kepant namie pyragą vaikus aplanko emocijos, juo labiau, jei jie prisideda prie proceso, pajunta namus užliejant šiuo kvapu, iš parduotuvės parneštas pyragas juk taip nekvepia“, - pasidalino O.Liakienė.