Palanga – kiekvienam žurnalistui masalas, kaip žuviai – sliekas

Svečiui Lietuvos pajūrio „Smėlynų malūnai“ ir krištolinės erdvės su Dangumi, atsispindinčiu net jūros dugne, su gausybe tarp Nidos prie Kuršių Marių jūrinių „dvivandenių“, ir Nidos Latvijos teritorijoje, valandžiukę einant link Papės rezervato nuo Būtingės terminalo yra laisvojo, žemiškojo Rojaus siekiamybė ir galimybės pailsėti, susilieti – susivienyti su gamta, susitikti pažįstamus, gimines, akumuliuoti energiją ateičiai, ir šitaip jausti, apmąstyti kiekvienam skirtą brangų, nes vienintelį gyvenimą.
Natūralu, kad ir Palanga savaime yra natūrali ne tik meninių fantazijų gaivintoja, dvasinis „akumuliatorius“, „sehrgut“, „chorošo“, „perfekt“, „kreizy“vienu metu. Va, ir ataidi 2002 metų vasaros melodija iš Vanagupės-Kunigiškių valties: „mes negalim, negalim, negalim be baliaus, nes mūsų gyvenimas – didelis balius“. Į šį palyginimą, menu, šyptelėjęs į ūsiukus, dar 1987 metų „Tarybinės Klaipėdos“ dienraščio sekretoriate, kur dirbau atsakingosios sekretorės Ritos Bočiulytės pavaduotoju, talentingai uostamiesčio ekonomines problemas nagrinėjęs Valerijus Bucykas atliepė šitaip: „Ech, Grišūnia, kak chorošopitj, tolkopochmieliatsa–chujova, samznajieš“. („Ech, Grišūnia, smagu pabaliavoti, tik pagiriotis – labai sunku, pats žinai“). Žinau. Džiaugsmas.
Poetišką ir anekdotinę satyrą šiame analitiniame-intuiciniame tekste palikim muziejinei atminčiai ir „grynajai literatūrai“, nes ir šiandien tebėra išlikusi takoskyra tarp žurnalizmo ir rašytojų-profesionalų, bet šia proga apgailestauju, kad daugybė literatūriškai aistringų talentų taip ir liko „neišsiskleidusių pumpurų“ stadijoje, nes privalėjai parsiduoti vienintelei valdančiųjų ideologijai už bent redakcijose tada stabilų atlyginimą. Kasdieninei mūsų duonai aukoti bet kokį literatūrinį „genialumą“, eilėraščius ir romanus, apraudant juos kavinių ir nekavinių vyno taurėse, o atsikvošėjus – vėl bėgti, bėgti paklūpom, paskubom į Palangą, jei leistų – ir į Gotlandą, nes, va, skambino V. Puodžiūnas, reikia skubaus reportažo „Į numerį“, „Į numerį“, „Į numerį“, ir niekam nesvarbu, kad bėgant vos nenumirei, nes išbalai ir išrasojai...“.
Teisingiausiai TĄ brežneviškąjį Klaipėdos metą apibūdino labai atsakingai, kruopščiai dirbusi, gruziniškai mielos šypsenos, manau, ir šiandien nepametusi buvusi Laiškų skyriaus vedėja Gerda Gudjurgienė: „Baikim, kolegos, fantazuot! Mus vienija TIK KASOS LANGELIS“. Pasižaidėm ir labanakt. Bet... Visi buvom Komunizmo statytojai, „socialistinių“, utopinių idėjų reiškėjai, bet, tiesos dėlei, buvo ir daug nuoširdaus, nemeluoto draugiškumo, tarnavusio... kam? Humanistikai. Jai, beje, skirti ir „10 Dievo įsakymų“, ir „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“. Reikia vieno gero Jono Vigelio, kad suburtų gelbėtojų komandą, „komandą-darnų kumštį“, kad Palangoje keliom dešimtim paskenduolių vasarą būtų mažiau. Blogiausia (kaip būna dabar) – abejingas, „sintetinis“ EGOIZMAS. Lietuva buvo turtinga „Rūpintojėlių“, o dabar – „Trupintojėlių“. Ar ne todėl naujaisiais Lietuvos valstybės laikais, ypač jau nuo 2002-ųjų, dažnas į kompaniją renkamės šuniuką, gaiviai gerų akių Mirtą Mišrūnaitę ar kitokį „gamtabrolį“, nes labai daug ką kamuoja, net nemigą įvaro „Monofobija– liguista vienumos baimė“. Baliavoti– tikrai smagu. Pagirios – tikrai sunku. Pinigų nėra, o meilužės paseno... Čia aš vis prisimenu 1975 metų žurnalistinę kūrybinę stovyklą Molėtų rajone, Bebrusuose.
Suchamėję storžieviai, – liūdnoka! – dabar įsižeidžia, dovanai gavę ... naujausią eilėraščių knygą. Jau ir Kūlupėnuose, ir Kretingoje, Palangoje privalomas šeimyninis „Ryto kruizinis“ maršrutas ten, kur būriuojasi „skudurinis elitas“ – „Pigūs rūbai“, „Bagažinių turgeliai“...
Ten buvę kolūkiečiai, žemės vaikai, tęsia, gilina liberaliosios ekonomikos „studijas“ – „Nekombinuosi – negyvensi“. Godus yra ir suktas. Tokie „blaivūs girtuokliai“ – pavojingiausi. Betgi aš privalau nūdienos „interskaitytojams“, kuriuos gražiai suburia ir kruopštus LŽS internetinio „Lango“ vyriausiasis redaktorius, žmonių pažinimo patirtimi bagotas Vytautas Žeimantas atsakyti į klausimą – ko ir neraginami, vos išvasarėja, daugybė žurnalistinės brolijos bendraminčių važiuoja į Palangą ir Lietuvos pajūrį? Taip yra todėl, kad Palanga kiekvienam žurnalistui – masalas, kaip žuviai – sliekas. Arba: „Palanga ataušina, nuima neurostresus, kaip ūkiška pirtis“. „Relaksas“. Tada viską regi spinduliuotai. Palanga, brolau, yra neišsenkanti Lietuvos kraitinė skrynia, kurioje turi ką parodyti visos trys sesės – Praeitis, Dabartis ir Ateitis“, – svarbiausią kortą 2010 metais „metė“ kalbėdamas išmintingasis Lekėčių zanavykas Bernardas. Žinoma, praeitis yra po Šiandienos velėna.
2018-ųjų žiemą, minėdami 100-metį nuo 1918-ųjų Vasario 16-osios, keli Saulėtekio tako gyventojai iš Palangos centro link namų grįžo, vykdydami sveikatingą programinį šūkį – „100 žingsnių Vasario 16-osios gatve“. Pakilu! Palangoje labai regimos „Lietuvybės žemuogės“: Jūratės, Kastyčio, Maironio, Gintaro, S. Dariaus ir S. Girėno, J. Šliūpo, J. Basanavičiaus, Kęstučio, Žvejų gatvės, Birutės alėja čia ir pagoniškosios gyvensenos įvardžiai. Žaltys šalia medžio įsaulyje.
Čia neišalksi lietuvybės, o ja praturtėsi ir savaime savo asmenybę paauginsi – istorija mūsų Palangoje pavirtusi gėlynais, kuriais gėrisi už mus šimteriopai didesnių valstybių gyventojai.
Vos vienas Tokijo gyvenamasis kvartalas yra pasaulyje Lietuva vadinamas, pavasarišku žalumu, poezija žavus kraštas – tarsi vientisas parkas prie Baltijos jūros, o dievai, ne tik pragaištingi gaivalai jo ligi šiol nepamiršo, ir Palanga kiekvieną žemės vaiką giminiškai ragina: „Ateik arčiau, nesigailėsi“...
Aš patyriau
Vientisą žaidimą,
Net tada, kai lijo ugnimi,
Juk gyvenimas
Ir duoda, ir pasiima –
Linksmo veido Sąžinė rami.
Vėjai suveda upes į jūrą,
Jūreiviukai– suganys laivus,
O drąsuolių ašaros – nesūrios,
Nes Gyvenimas – VISOKS žavus.
(Eil. „Laimė yra kančia“).
Palangos „žurnalistinius dirvonus“ pastaraisiais dešimtmečiais pureno savomis mintimis ir talento aistromis gaivino, šviestis ir žmonių sielas šviesinti skatino skaitytojų pagarbą pelnę, savo rašiniais atmintyje išlikę profesinės ugnelės kurstytojai Pranas Martinkus, Gražina Bulovaitė, Ivona Žiemytė, Vytautas Bajoras, Tadas Dambrauskas, Tadas Juodikis, Tomas Sakalauskas, Ignas Pikturna, Leonas Kiauleikis, „Palangos temai“ ir šiandien neabejingi V. Kudirkos premijos laureatai Bernardas Aleknavičius ir Gražina Juodytė, čia meninę brandą išgyvena Artūras Šeštokas... Šia proga dera priminti Klaipėdos žurnalistų pirmojo profesinio sambūrio vadovo Jono Garadausko pasakymą: „Gyvenkim ir sugyvenkim, kad ir po 20 metų susitikus nepereitume į kitą gatvės pusę“.