Palangiškiai vyrai – rūstūs, „nesiceremonija“ kalbose, net stačiokiški

Taip yra net... išgelbėjus iš jūros narsų žmogų. „Kodiel vyna, o ne abudu?“ – išgirdau a. a. pamainos viršininko Broniaus Rudavičiaus klausimą vietoje pagyrimo. – Ir dar, pons Gedmin, žinok, kad be gelbėjimo liemenių pats su vaikais po jūrą iki Nimerzatės neskraidytumėt. Vot tap“.
Įsimintina ir į boksininko V. Kličko kumštį panašų turėjusio, gyvenimą Palangos gelbėjimo stočiai, gelbėtojams ir visai žmonių giminei padovanojusio Jono Vigelio mintis, trinktelėjus tuo kumščiu į stalą, nebaigus viršininkui kalbėti ir bendradarbiui dar prieštaraujant. „Ė tu, nekelk krauja spaudima muny!“ Tvirtų vyrų tvirti balsai nieko neišgąsdina ir į tas komandas protingai įsiklausoma, nes visada tiek šeimoje, tiek kolektyve reikia žiūrėti ir gerbti galutinį rezultatą. Nesikarščiuojant, nepanikuojant. Neinkščiant. Nesuverčiant kalčių ir savo kvailumo kitiems. Valties jūroje vienas nepairkluosi, nors apsipersk „vytuo“, kaip tartų palangiškis. Todėl viršesnio, patyrimą turinčio viršininko(-ės!) komanda – yra „švents reikals“, ir jos reikia klausyti. Kitaip neišgelbėtum žmogaus, be drausmės iš uostų neišplauktų laivai, o kareivis irgi neiššautų iš savo „puškos“ tada, kai „nereikia“. Palangiškiai vyrai yra rūstūs, „nesiceremonija“ kalbose, būna net stačiokiški, kaip suvalkiečiai, iki įkyrumo savo naudai, nori „perlenkti tarnystei kitą, ieško silpnų vietų“, bet kai tai nepavyksta, lygiaverčiui varžovui sako „labas“. Žinoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko, – „Marija, Marija, mes klystantys žmonės“...
Gal daugiau bruožų yra „šakninio“ palangiškio charakteryje. Jam tas pats, ką tu apie jį mąstysi, jam aišku, ką jis nori padaryti ir jis šeimos, menų labui žino, kaip padarys. Kad visos pusės būtų patenkintos: vaikai – nealkani, žmona gražiai pasipuošusi, visuomenės akis ir širdį džiugintų kūrybos ir meno vaisiai, estetiniai vaizdai, o ką „viens ar kits pliurpia – tegul, nekreipkim dėmesio į nereikšmingas smuklkmenas, į laukų keliukus, jeigu jau tiesiamas ir erdvus, platus, pravažus Palangos aplinkkelis iki oro uosto, link Šventosios, Liepojos. Kas važiuos, negalvos apie automagistralės kainą, juo labiau visiems tas pats, ką kurią dieną suskaudo tam ar kitam darbininkui. Svarbu, kad būtų kelias. Važiuojam! Palangiškiai – ne pataikūnai. Gal daugiau derybų partneriai, prekeiviai – juk reikia vasarotojams, svečiams įsiūlyti ir savas lovas svečių namuose, reikia parduoti gintaro papuošalus, žuvis, reikia tvarkyti, kaip Algiui Kniukštai su darbščiąja žmona, gėlynus, želdynus pavyzdinėje sodyboje, reikia, reikia, reikia...
Štai todėl labai nelengva, kantriai norint sąžiningai išgyventi, prisipinigaujant iš svečius sukviečiančios saulės. Bet niekas, o niekas ir aš nematėme palangiškio dejuojant ar verkiant.