Palangos garbei „atgroti“ metai

„Paskendęs muzikoje...“ Šitaip vaizdžiai apibūdinamas nuo 1983-ųjų S.Vainiūno muzikos mokykloje muzikos instrumentų derintoju-taisytoju dirbančio Aleksandro Bogačionko gyvenimas. Daug metų jis atidavė 1953 metais Augusto Juškos iniciatyva įkurtam toli garsiam „Palangos orkestrui“.

Gerbiamas Aleksandrai, teberašote Palangos muzikinio, kultūrinio gyvenimo metraštį, sykiu su kitais idealistais muzikantais kūrėte net ir Europoje, Baltijos šalyse žinomo „Palangos orkestro“ tradicijas. Vadinasi, vis dar valdomas mūzos?

Apie Palangos pučiamųjų orkestrą, apie muzikinį kurorto, pajūrio ir visos Lietuvos gyvenimą tebekalbame pakiliai. Ne vienas viename orkestre šalia grojęs „bendradūdis“, net už mane jaunesnis, kaip tartų žemaičiai, „jau padėjo instrumentą, tilo-nutilo, kaip jūra štilyje. Garbė jiems visiems. Muzikantams ir Palangos kultūrinio gyvenimo, kolektyvų vadovams, organizatoriams – Augustui Juškai, kurį labai šviesiai prisimenu iš bendro darbo 1961-1963 metais, Stasiui Strikiui, Oleandrui Alminui, Vytautui Strikui, Viliui Piparui, Juliui Vertuliui ir daugeliui kitų. Muzika mus suvienijo, suartino, amžinam padarė giminėmis.

„Palangos orkestro“ įkūrėjas ir vadovas Augustas Juška buvo labai darbštus, sakyčiau „smetoninis“ žmogus. Suprantama, visiems 25 orkestro muzikantams dviejų valandų koncertui Palangos parke reikėjo kantriai, ištvermingai stengtis repeticijose, sąžiningai „atidirbti“ pilniausią darbo dieną – po 7 valandas. Man, klarnetistui, širdimi nebuvo sunku, bet, - tai ne naujiena, - pūtikai anksti „atsisveikina“ su savo priekiniais dantimis.

Bet, kaip žmonės tartų, „bus tų dantų“. Grojome, grojame, grosime. Ir nuliūdome, kai, taupant lėšas, Palangos vadovas Jonas Mičiūnas pranešė apie tai, jog „kuriam laikui pirmoji muzikinė Palangos banga – Pučiamųjų orkestras dėl lėšų stygiaus nutraukia profesionaliąją muzikinę veiklą“. Garbės žodis, aš tada nuliūdau ir beveik pasigailėjau, palikęs Vilnių, garsius bigbendus, profesionalo karjerą sostinėje, šimtus įspūdingų asmenybių, galimybes koncertuoti net Minsko „KoncertBalte“ ir susigundęs galimybe ramiai gyventi, muzikuoti, gėrėtis šeimyniško dueto palaima ant Baltijos kranto, Palangoje.

Likau. Miesto vadovas J.Mičiūnas, paskui Palangos kultūrai neabejingi L.Alminas, o ypač J.Vertulis, branginę kiekvieną „menišką“ sielą suteikė galimybes ne tik dirbti meistru garsiojoje „Gintarinėje“, F.Grigo vadovaujamame Gintaro apdirbimo ceche, taip pat laisvalaikiu muzikuoti. Neilgai trukus ir butą centre, M.Valančiaus gatvėje, pavyko gauti. Paskui dar grojau ir garsiajame „Bangpūčio“ orkestre Klaipėdoje.

Vilties niekada negalime prarasti, ir ne tik Naujųjų metų išvakarėse. Optimistiškai grojantys Palangos vyrai, buvę orkestro muzikantai, ilgainiui vėl sulaukėme savo valandos „Antrojoje „Palangos orkestro“ bangoje“, tada, kai horizonte pasirodė naujas, talentingas vadovas Romualdas Petraitis, o jį puikiai suprato Palangos miestui ilgai ir gan vaisingai vadovavęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Danius Puodžius.

Jūs ištarėte ir frazę „turėjau galimybę Vilniuje, Minske groti netgi bigbende“. Tarybiniais metais, žinau, tai buvo didelė garbė.

Neslėpsiu: jaunas gal net įsivaizdinau, kad talentingiau groju klarnetu ir saksofonu, šios specialybės mokiausi ir J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume, tada, kaip visada tam gabūs, apsukrūs žydų tautybės muzikos kolektyvų ir renginių organizatoriai kvietė muzikuoti, kur širdis geidžia, o už tai dar mokėjo ir „didelius pinigus“. O jauno ambicijos moka „pasibranginti“.

Jau tada gyvenimas buvo tarybinis, tačiau „muzikinis tempas“ – amerikoniškas. Laisvas, gal net ir su „bohemos priemaišomis“, kai „adrenalinas netelpa į penklinę“. Juk net nedideliame Vilniaus „Palangos“ restorane buvo savas džiazo orkestras.

Gerai, kad likimo intuicija pakuždėjo rimtai apsigyventi Palangoje. Gerbiu kiekvieną talentingo mūsų miesto S.Vainiūno muzikos mokyklos kolektyvo narį – muzikus ir dailininkus, pedagogus ir moksleiviją. Be jų Palangos padangė būtų ryškiai nykesnė.

Esu ir šiandien dėkingas minimam mokyklos vadovui V.Strikui, kuris 1983 metais pasiūlė čia dirbti muzikos instrumentų derintoju-taisytoju. Tekinimo ir šlifavimo įgūdžiai ir, žinoma, mano, „Mergelės ženklo“ žvilgsnis praverčia ir šiandien. Ypatingai didelį moralinį pasitenkinimą jaučiu, kai pavyksta pedantiškai suderinti instrumentų „karalių“ – fortepijoną. Smagu, kad šio darbo nesupeikė netgi mūsų žymioji pianistė Birutė Vainiūnaitė.

Sakykite, kam iš muzikantų nerūpi siekti... tobulumo, kasdien ieškoti tobulų sąskambių, kurie aidais pasiektų klausytojų širdis ir sielas, ir nuskaidrintų kasdieniškus darbus? Tai – muzikanto, menininko veiklos prasmė, jo misija.

Kaip vertinate šios, jau trečiosios – Vyganto Rekašiaus orkestro bangos kūrybinius ieškojimus?

Labai gerbiu kiekvieną V.Rekašiaus kolektyvo narį, muzikantą ir šokėjas. Džiaugiuosi, kad Romualdo Petraičio vadovaujamame orkestre pradėjęs trombinu groti aštuoniolikmetis vaikinas išaugo į solidų menininką, kad Palangos orkestro profesionalumas prilygsta geriausiems Europos meniniams kolektyvams. Širdingai palaikau mintį, kad ir po ateinančių savivaldybių tarybų rinkimų Palangos vadovai skirtų kultūrai daugiau dėmesio ir finansinių injekcijų. Palangos orkestras neabejotinai nusipelnė municipalinio orkestro statuso. Neabejoju, jog šiai mano nuomonei pritartų ir mano buvę kolegos, ir visi palangiškiai, kuriems orkestras yra taip pat brangus, kaip Birutės parkas, Baltijos jūra.