Išėjo, vydamasi Saulę. Palangos miesto savivaldoje, pėdsakus kultūriniame gyvenime palikusios literatės, aktyvios senjorės Irenos Beržienės atminimui

Ši nuostabi moteris tebėra unikalioje enciklopedinėje knygoje „Kraštiečiai. Palanga. Rinktinės biografijos“ (Kaunas, 2013 m.) skiltyje. Praėjusią savaitę, 2014-11-19, Vilniuje, tarsi netikėto žaibo pakirsta, Irena Beržienė atsisveikino su lietuviško rudens niūruma.
Tačiau ir neeilinės vertės krašto literatų kūrybos almanache „Takai per kopas“, kurio išleidimu labai nuoširdžiai 2013-aisiais pasirūpino visas Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas, subtiliai iliustravo Miglė Jonaitienė, finansavo Palangos miesto savivaldybė visam laikui, tvirčiau, nei raidės granito riedulyje „įkalta“ poetės I. Beržienės aštuonių širdingų eilučių išpažintis:
„Myliu aš gražuolę Palangą,
Naujai pakilusią gyventi.
Ir žmones, kurie puošia ją.
Myliu aš gražuolę Palangą.
Jai aukštos pušys meilę ošia,
Dievai jai skyrė naują lemtį.
Myliu aš gražuolę Palangą,
Naujai pakilusią gyventi.“
Viešosios bibliotekos vaikų skyriaus ir miesto literatų klubo prie bibliotekos vadovė Nijolė Bagdonienė praėjusį penktadienį žurnalistui kalbėjo: „Kai mūsų poetė, kolegė ir gabi literatė Anelė Mažeivaitė man pranešė liūdną žinią, mes apgailėjome šviesią moterį. Būrelio vardu – užjaučiame jos artimuosius“.
Jos poetiška dukra Rosita (dar yra Violeta), lapkričio 20-ąją telefonu iš Vilniaus išsakiusi už rudenišką rūką virš Vilimiškės laukų, Parąžės aplinkkelio niūresnę žinią apie mylimos Mamos mirtį, o mano senjoriška atmintis „atkapsto“ Būtąjį Gėrį iš 2004 metų lapkričio, kai trys Palangos literatai, „poetai – smilgų maršalai“ – Lidija Umbrasienė (1940–2013, gruodis), I. Beržienė ir aš per geležinkelio bėgius Klaipėdos pušų parko pakraštyje ieškojome legalios pralaidos į Sportininkų gatvėje gyvenančios garsios, visur veiklios senjorų viešosios įstaigos Motinėlės, „Trečiojo amžiaus“ vadovės Irenos Linkauskienės namus. Ten ir gimė humanistinis-humanitarinis skyrius, kaupėsi patirtis, kuria vėliau susidomėjo net Klaipėdos universitetas. Pasipylė mūsų leidiniai pagal projektą „Neįgaliųjų meninė saviraiška“. Tris iš jų man teko redaguoti. Jau pirmajame – „Laikykis, mažoji širdie“ – savo brandumu išsiskyrė palangiškės, Druskininkų gatvės gyventojos, buvusios miesto politikės I. Beržienės eilėraščiai:
...Susimąsčiau. Gyvenimo verpetuos
Juk būta visokių dienų.
Buvo ir džiaugsmo, laimės metas,
Buvo ir ašarų karčių.

Todėl dabar prašau visų atleisti,
Ir aš atleidžiu sau, saviems ir svetimiems.
Tegul pasauly karaliauja meilė,
Ramybė tesupa visus kasdien“.
Gimė mūsų kolektyvinės kūrybos almanachas „Saulėjauta“ (2006), kurio dailininkas – iškilus palangiškis, visą gyvenimą balandžių skrydžių sparnus širdyje tebesaugantis Reinoldas Liaudanskas, ten tautiškais lietuvaitės rūbais pasidabinusi atvarte „Sugrįžę posmai“ irgi šypsosi gaivių, gyvenimui keliančių eiliuotų maldų autorė, aistringa dar ir Palangos „Bočių“ ansamblio šokėja, dainininkė I. Beržienė. Ji visada ir visur atvirai, dainingai džiaugėsi esanti lietuve. Išleistos knygos „Saulės pakylėti“ (2006), „Saulėjauta 7“, „Saulėjauta 8“. Viename iš jų – penkios biografinės eilutės: „Irena Beržienė – mokytoja, pensininkė. Gimusi 1933 m. kovo 21 d. Šiauliuose. Baigusi Šiaulių II-ąją mergaičių gimnaziją, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo anglų kalbos mokytojos specialybę. Dirbo Vilniuje. Gyvena Palangoje. Pirmą eilėraštį parašė 1947 metais. Kūrybinį darbą tęsia po 40 metų pertraukos“.
Beje, šia proga primintina, kad literatūrinę Irenos veiklą visaip rėmė, suprato, skatino, Salomėjos Nėries intonacijomis žavėjosi, plojo ne tik senjorai Paliepgiriuose, „Zelenauskų kūrybos namuose“, bet taip pat žmonai visaip visada Palangoje padėjęs, irgi meninių gabumų turtingas, knygas, spaudą gerbiantis baldų restauratorius inteligentiškas žemaitis nuo Telšių Stanislovas Beržis. Dar prieš du mėnesius mano žmona Vlada, aš kalbėjome su Beržių pora „Luizoje“, jie kvietė į svečius.
I. Beržienę, (labai aktyvią) miesto tarybos narę, kuravusią įvairiapusiškus bendruomenės kultūrinio gyvenimo reikalus, pažinau Anapilio“ viloje 1999 metų kovo antroje pusėje, kur esančiame Kultūros centre „Vakarinės Palangos“ redaktorės, irgi mano buvusios kolegės dar „Tarybinėje Klaipėdoje“ 1986 metais Tamaros Zaicevos pavedimu sykiu diskutavome su centro direktoriumi Saulium Vaičiuliu. Tai I. Beržienė mane tada, 1999 m. „Anapilyje“ ir su „Bočių“ vadove Janina Serapiniene supažindino. Ekonominiais klausimais tuomet, Kultūros centre, beje, domėjosi ir tada komitetui vadovavęs sykiu buvęs miesto tarybos narys Raimundas Palaitis.
Net nustebome automobiliu važiuojant per Virbališkės mikrorajoną, Taikos gatve, išgirdę I. Beržienės žodžius: „Man taip patinka ta veikla miesto taryboje, tarp žmonių, tarp palangiškių, svečių, patinka mūsų „Bočiuose“. Aš nemėgstu uždaro gyvenimo tarp keturių sienų“:
Aš užsimerkiu... ir einu sau,
Ir kelio galo nematyti,
Ir jūroje saulėlydį matau,
Visomis spalvomis kur švyti.
Ir smėlio kopą, ir pušis,
Kvėpi vėl vėjo gūsį švelnų,
Kurs, glamonėdamas akis,
Bučiuoja man rankas ir delnus.
Aš atsimerkiu ir žinau –
Tai mano naujos dienos,
Tiktai draugų turiu daugiau,
Linksmiau, kai tu ne vienas.
(Irena Beržienė, iš „Takai per kopas“, 23 psl.)

Niekas čia nepamiršta.
Visi gyvi, kaip jūra.
Būkim sykiu.
Visada.
Esam.