Palangos senbuviai širdimi pagerbia krašto protėvių atminimą

Dar šiemet, kiekvienam egzistencinių pamąstymų pilną lapkričio pirmąją pasidovanojau įsimintiną žygį Palangos krašto apylinkėmis. Čia visur – poezijos žemė ir jūra, visaip žadinanti fantaziją ir geismą visa tai regėti, suvokiant kaip žemiškąjį rojų, ir... kuo ilgiau, sveikiau, žaismingiau.
Palangos krašto istorija taip pat atsiveria labai lėtai, lėčiau negu geografiniai taškai. Istorija, ilgiau čia pagyvenus, labai praturtina ir sukelia pasigėrėjimą šio nuožmaus, atšiauraus Lietuvos kampo gyventojų valia, atkaklumu, ryžtu išbūti priejūriuose, išmaitinti šeimas, dorais žmonėmis užauginti, į mokslus išleisti vaikus, nepaisant jokių antimeteorologinių nei politinių kataklizmų ir net karų, net marų, kurių „palangiškių civilizacijai“ yra tekę patirti. Štai todėl „Palangotyra“ sudomina daugybę vienaip ar kitaip su smėlynų laiku susigyvenusiųjų. Štai todėl į neeilinės dienos žygį, vos išaušus, pasiėmiau ir baltą žvakę nuo mūsų šeimos narių – pabūti su Palangą kūrusiais doradariais jos gyventojais, kurie mus visus įkvepa kuo sąžiningiau tvarkytis savo namuose ir kiemuose, bendruomenėje dabar ir ateityje.
Pro „Pavėsio“ gyvenvietę, gal tik iš inercijos kolektyviniais sodais dar vadinamą, pavyzdingai „be penkių minučių“ jau užbaigtu įrengti Palangos aplinkkeliu, kuris gal taip ir vadintas centrinėje Lietuvoje „Vilniaus – Klaipėdos – Palangos oro uosto automagistralė“, aš su kuprine ant nugaros, gaila jau be savo žavios, vienos vienintelės (!?) erkės pakąstos 10 metų pakeleivės Litos! – žvaliai per didmiškius nužingsniavau iki Oro uosto, nuo kurio pakilimo tako kaip tik kilo didžiulis laineris į Norvegiją ir senuoju kelio kelkraščiu vėl atsigręžiau į Palangos centro pusę.
Man žūtbūt rūpėjo pabūti už ežerus jau primenančių žvyrduobių esančiuose palangiškių 18-ojo amžiaus Markapiuose, kur energingi Palangos miesto senbuviai (garbė ir ačiū jiems!) dar 2009 metais pastatė unikalų medinį kryžių su įrašu, įrengė „pamurianką“, kur drąsu ir gėlę pamerkti, ir Atminties žvakelę šauniai šioje žemėje gyvenusiems, dirbusiems uždegti.
Aš taip ir padariau. Kol žvakelė degė, labai nudžiugęs apėjau, apžiūrėjau, žvilgsniu ir delnais nuglosčiau gan didokus akmenis čia vadinamus „kūliais“, dar šviežiai suvežtus maro kapinių teritoriją ženklinančius ženklus. Medinis aptvarėlis jau sutręšo. Iš tiesų smagu, kad Palangos senbūviai širdim neraginami rūpinasi savo etnokultūrinės genties išsaugojimu, taip pat, įrengus čia aukurėlį – laužavietę, akmeninius stalus, čia bus galima dažniau susitikti ne tik atsitiktinius turistus, bet ir besibičiuliaujančius kitus šių dienų Palangos miesto bendruomenės neabejingus narius. Juk be pilietiškos visuomenės – šiurrr! – nebus ir tvarkingos savivaldos. Kažin, galvoju, ar taką į „Markapius“, taip pat žydų genocido vietą, kuri šiame miške irgi netoli, tik arčiau naujojo aplinkkelio, žino kai kurie tik Garbės piliečių karūnų įsigeidę politikai?
Dega žvakė. Nešalta. Staiga „Sielos ausinėse“ išgirdau eiliuotą kuriančiojo Pasaulio Tėvo „SMS“:
Kam sunku, kas ilgai kentė
Tie šiandieną – visi šventi.
Šaltas rudenio Akmuo,
Bet toj vietoj augs želmuo.
Su tavim, Pasaulio Tėve,
Glostau jautrią medžio žievę,
Ką sukūrei, ką kuri
Randu miško vidury.
Aukštai medy Paukštis žiūri
Seneliuk, plasnok link jūros,
Neliūdėsi tarp greitų
Visada žavių žuvų...
Prieš grožybę debesų
Dar laimingas, nes esu,
Jūra. Teka smėlio laikas,
Palanga žavi, kaip vaikas.
Pakilau link jūros eiti, silpstant žvakės jėgai, tačiau pilnas dėkingumo Palangos senbuviams. Jie atlieka labai vertingą darbą.
Iškilusis mokslininkas ir darbščiai aistringas Palangos istorinių ištakų tyrėjas, tvarkingai ir netrumpai buvęs Klaipėdos universiteto rektoriumi Vladas Žulkus taip rašo 1997 metais išleistos monografijos „Palangos viduramžių gyvenvietės“ pratarmėje: „Neįprasti Palangos gyvenviečių radiniai ne tik išskyrė jas iš kitų Lietuvos pajūrio senovinių gyvenviečių, bet pačią Palangą iškėlė kaip vieną svarbiausių ankstyvųjų viduramžių kuršių prekybos centrų. Vikingų laikų Baltijos kultūros žemėlapiuose Palanga po truputį įsitvirtina greta tokių senųjų baltų centrų kaip Gruobinia ir Kaupas-Viskiautai“.
Šešias valandas, kaip kantrus Bėris, žygiavau dar ir pajūriu iki Vaikų parko. Esu ir aš laimingas „vyriavaikis“.