Pasaulio „pabaiga“ Palangai – vasara be vasarotojų

2012-12-21 ... 2012-12-21 ... „Slaptagyviai“ iš Nibirų planetos tarsi sovietiniai teletaipai į mano, mūsų kartos sąmonę ritmingai bando „įkalti“ skaitmeninę dominantę. Jog tuoj – tuoj, va, mūsų akyse, kaip anuomet rimavo net Maironis, visi „išnyksim, kaip dūmai neblaškomi vėjo ir nieks nežinos, kas kur ėjo, ką sėjo“ ...
2012-ųjų gruodžio 21-ąją, kaip parašyta rusiškų vaikystės filmų, kuriuos plikagalviai pradinukai draugiškai sėdėdami ir pasidalindami ant tuometinio Vilkijos rajono Čekiškės miestelio klubo grindų pabaigoje perskaitydavome graudulį ir įsiūtį keliančius du žodžius – „Koniesc filma“. Arba – „Filmo pabaiga“ (su trūkinėjančia po perdozuoto baliaus „plionka“ nepainioti, – G. G.).
Bet po kelių dienų atveždavo naują „kiną“, ir vėl prie Čekiškės kultūros klubo obelų supupsėdavo kinui elektrosrovę pumpuojantis motoriukas. Kiekvieną sykį buvo „Koniec filma“, bet kinas nei gyvenimo teatrai nesibaigė. Tie mano prisiminimai iš Čekiškės siekia 1953-uosius, kai mirė Josifas Stalinas, o gimė brolis Kęstutis, kuriam irgi labai rūpi literatūrinė-makulatūrinė veikla, tad ir nuodugnus visapusiškas pasaulio ir gyvenimo reiškinių pažinimas. Atvirai pasakius, 2012 metų gruodį Palangos miesto gyventojams ir mūsų svečiams, per 60 metų apie Mikaldą ir „Pasaulio pabaigą“ girdėjom per įvairių kraštų „govorilkas“ kvarksint mažiausiai 5-6 kartus. Panašiai – apie visuotinio komunizmo pergalę 1995 metais, kad namuose nereikės virti, o valgysim prie „bendro katilo“ kiekvieno Lietuvos miestelio viduryje, tik neaišku ir šiandien, ar moterys irgi būtų buvusios „bendros“, – atsiprašau. Kolektyvinės?!..
Per tą 60 metų Lietuvoje aš asmeniškai bent du kartus – 1966 ir 2008 metais išklausiau žiauriausią daktarų verdiktą – „Jums nustatytas antros (II) stadijos vėžys, tuberkuliozė, alkoholizmas, o kaip tampiau akmenis su eilėraščiais, taip ir tampau. Ramiai sulaukėm, kad Lietuvos visuomenėje ištirpo ateizmas, galop – velniop ir socializmas su visais šūkiais ir laisvesnio, tad savaime geresnio gyvenimo ir svetimų kraštų draudimais, užtat mūsų kapitalizme perdaug maisto su „gliutvaimatais“ ir svetimų sąskaitų pavydo. Dabar „slaptagyviai“ vėl kliedi apie „Pasaulio pabaigą“ 2012-12-21...
„Papūsk į vamzdį“, bus „Titanikas“, dėde“, – pašovė man pradinukas Pijus iš kaimyninės „Baltijos“ mokyklos.
„Ką, pasaulio pabaiga? Tėvuk, nenusišnekėk, juk dar tavo mamuks nepaseno, kokia Pasaulio pabaiga? Tuoj Palangoj naują sporto areną pastatys, Vasaros estradą su dideliu stogu, su šokiais ir žiemą, tai Palanga tik prasidės“, – džiūgauja Stasius ir Bladžius iš „Vandentiekio“, bet alaus darbo dienomis, žinau, jie tikrai nepadaugina. Buvo ir toks filmas „Maskva netiki ašaromis“. Buvo. Dabar galima kurti kitokį – „Palanga netiki Pasaulio pabaiga“. Netiki ir senjorai Zigmas Dokšas ir Leonas Mardosas, Rūsna Vaineikytė. Netiki meras Šarūnas Vaitkus nei Eimutis Židanavičius, nei darželinukai...
Juodieji „pranašai“ sveikapročiams ir dabar neįpirš minties apie kažkokią „pasaulio pabaigą“ 2012-12-21. Ne to matėm! Nebus taip, kad išdžiūtų Baltijos jūra ir vasarą Palanga nesusilauktų nė vieno vasarotojo. Optimizmo! Prisimenu seną gelbėtojų dainą: „Mes negalim, negalim, negalim be baliaus, nes mūsų gyvenimas – didelis balius“.