Pasivažinėjimas išsinuomotu dviračiu kurorte gali ir apkartinti atostogas

Pasivažinėti dviračiu – puiku. Juolab, kad kurorte – puikūs dviračių takai, o dviračių nuomos punktai gali pasiūlyti dviračių įvairovę. Bet dviračių mėgėjo patirtis, nuomojant dviratį ir juo lekiant su vėjeliu kurorto gatvėmis, gali būti ir karti.

Dviračio beieškant
Dviračių nuomos punkte Vytauto gatvėje dviračiai sustatyti tvarkingai, laukiančiųjų – ilgiausia eilė. Gaila, kad nebuvo stendo su kainomis, būčiau sutaupiusi laiko.
Kol stovėjau eilėje, atkreipiau dėmesį į pardavėjos rankinę, kurioje ji laikė daugybę asmens dokumentų. Idėja palikti savo asmens dokumentą tokioje tapatybės kortelių jūroje neviliojo. Prieš mane stovėjo vyras, kuris norėjo grąžinti dviratį.
Darbuotoja užrašuose pasižymėjo, kad dviratis atiduotas ir ištiesė asmens dokumentą. „Bet jūs net nepažiūrėjote, kam atiduodate dokumentą. Ar čia tikrai mano tapatybės kortelė“, – pasakė klientas. „Pažiūrėjau“, – atšovė darbuotoja.
Pagaliau sulaukiau darbuotojos dėmesio. Sužinojau, kad išsinuomoti dviratį valandai man kainuotų 7 litus, parai – 35 litai.
Pasiteiravau dėl užstato. „Užstatas – 400 litų arba asmens dokumentas su nuotrauka“, – atsakė ji. Padėkojusi už suteiktą informaciją, nusprendžiau eiti toliau. Ne, asmens dokumento parai aš pas dviračių punkto darbuotoją nepaliksiu.
Kitame nuomos punkte, taip pat Vytauto gatvėje, žmonių mažiau, ant lapelio surašytos visos kainos, o ir darbuotoja malonesnė. Kainos nesiskiria nuo prieš tai buvusio nuomos punkto kainų. Vėl pasiteiravau dėl užstato. „Užstatui užtenka parodyti asmens dokumentą“, – atsakė. Paklausta, ar jį pasiims, atsakė, kad ne. Šis variantas man tiko labiau.

„Kur noriu, ten einu.
Neaiškink“
Nusprendžiau pabandyti nuvažiuoti į Jūratės ir Kastyčio gatves, taip pat J. Basanavičiaus gatvę.
Puiki, giedra diena, žmonių pagrindinėje gatvėje esama daug, dviratininkų – taip pat.
Iš pradžių kantriai važiavau ir kaskart skambučiu perspėdavau žmones, kad pasitrauktų nuo dviračio tako.
Pėsčiuosius, einančius dviračiu taku galima suskirstyti į dvi grupes: pirmojoje, skambutį girdintys pėstieji. Jie pasitraukia į šoną, nepriekaištaudami. Kiti – žirglioja, kur patinka, o įspėti, bamba.
Kitą dieną dviratį palikau namuose ir į gatvę išėjau pėstute.
Nusprendžiau pakalbinti kitus dviratininkus ir pasiteirauti, ką jie mano apie pėsčiuosius ir dviračių takus. Ant suolelio ilsėjosi du dviratininkai. Tomas ir Saulė į Palangą atvyko iš sostinės. Kartu su savimi jie nusprendė pasiimti ir dviračius, kadangi jie laisvą laiką dažniausiai praleidžia keliaudami dviračiu ir fotografuodami. Jie teigė, kad stengiasi pagrindine Palangos gatve nevažinėti, nes itin daug pėsčiųjų.  
O štai, dviratininkas Saulius iš Klaipėdos pasidalino nemalonia patirtimi: „Nusprendžiau išsinuomoti dviratį, paprašė manęs palikti asmens dokumentą, palikau ir išvažiavau. Po to grįžtu, atidavė mergina asmens dokumentą ir nusprendžiau pažiūrėti ar tikrai mano atidavė. Pasižiūriu, kažkokio kito asmens. Aš nuskubėjau į dviračių nuomos punktą ir pradėjau aiškintis, kaip taip nutiko. Darbuotoja labai išsigando, atidavė mano asmens dokumentą, bet nei viso gero nepasakė. Nemalonu, nes ji būtų turėjusi problemų, jeigu kitas žmogus būtų taip pat pasiėmęs ne savo dokumentą“. Saulius teigė, kad jam nepatinka kitų dviratininkų kultūra. Anot jo, pasitaiko atvejų, kai kitas dviratininkas dar nedraugiškesnis nei pėsčiasis.