Patriotizmas I

1963 metų pavasaris, paskambino Vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Mačiūnas: „Litvaičiuk, užeik ir atsinešk šiais metais numatomų kloti vandentiekio linijų dokumentus“. Susirenku reikiamus projektus ir tiesiai pas pirmininką. Jis domisi ar nebūtų įmanoma pakloti vandentiekį Neringos gatve, vietoje anksčiau numatytos Smilčių gatvės.
Nespėjus pradėti pokalbio, atsiveria durys ir įeina vienas iš komunistų partijos apologetų –Feliksas Bieliauskas. Aš nežinojau kur pasidėti – išeiti lyg ir būtų demonstratyvu. Matau, kad į mane nekreipia jokio dėmesio, tad nutariau pasilikti. Juo labiau, kad įėjęs F. Bieliauskas pratarė, kad jis trumpam, užėjęs tik pasisveikinanti. Pirmininkas pristatė svečią – jie abu dalyvavo prieškario revoliucinėje veikloje, abu kalėjo „perauklėjimo“ stovykloje Dimitrave, abu karo metais tarnavo 16-os divizijos politinėje valdyboje.
Pakalbėjo apie šį bei tą – šeimas, sveikatą ir pan. Svečias pasakoja: „Petrai, prisimeni Michailą, mūsų politinės valdybos viršininko pavaduotoją“. „Žinoma, gerai prisimenu, buvo jaunas, bet labai principingas“, – atsako pirmininkas. „Taigi, visai nesenai buvau Rygoje savaitės trukmės seminare. Einu, ogi Rygos centre užšoku tiesiai ant Michailo. Pasirodo, jis Rygoje apsigyvenęs. Pakvietė mane vakare užeiti į svečius. Užėjau, gražiai gyvena, dar tebetarnauja. Išgėrėme buteliuką. Klausiu: „Michailai, kiek metų jau gyvenate Rygoje?“ Jis atsako, kad jau greitai bus dvylika metų. Aš nelabai taktiškai pastebėjau, kad tikriausiai per tiek laiko jau išmoko baltijiečių kalbą. „O kam man ji reikalinga, praeis metai, kiti, ir jūs visi kalbėsite tik rusų kalba“.
„Žinai, Petrai, toks kovų draugo požiūris mane užgavo. Aš jam tiesiai atrėžiau, jog aš kalbėsiu lietuviškai, mano vaikai dar kalbės lietuviškai, mano anūkai mokės lietuvių kalbą. Toliau –nežinau“.
„Michailas pripažino mano teisę kalbėti gimtąja kalba, juo labiau, kad jis esąs žydų tautybės. Pareiškė, kad tai pasakė juokais. Tolesnis mūsų pokalbis buvo kažkoks sukaustytas, nenuoširdus. Išsiskyrėme, pasižadėję toliau bendrauti“.
Aš tik ką buvau perskaitęs žymiausio to laikmečio disidento Milovano Džilo pogrindinio kūrinio „Naujoji klasė“ vertimą į lietuvių kalbą ir turėjau susidaręs nuomonę apie aukštosios partinės valdžios – naujosios klasės egoizmą bei dviveidiškumą. Mano tuometiniu požiūriu, Felikso Bieliausko gyvenimiškosios nuostatos į naujosios klasės atstovo charakteristiką nelabai įsirašė.