Pesimistinės variacijos

Kol vieni rinkimai veja kitus, kol vieni žada daugiau nei kiti ir pučia spalvotus muilo burbulus, kraupstu nuo minties, kad ateina „paskutinioji“.

Paskutinioji – Lietuvos ateičiai. Kasdien milžino žingsniais didėjantys ir naujai atsirandantys mokesčiai baigia užsmaugti ir gąsdina mintimi, kad tuoj teks mokėti ir už orą – pagal savo plaučių tūrį, gyvenamąją vietą, aktyvumą, metų laiką ar dar kokį nors kvailą parametrą. Akyse iškyla vaizdelis iš seno gero „multiko“ apie Čipoliną. Ten valdingasis ir piktasis princas Citronas pasisakė už mokesčių politikos naujoves, apmokestinant... kritulius. O juk prieš tai buvo apmokestintas oras – Citronas reiškė nepasitenkinimą, jog visi pradėjo kvėpuoti kur kas mažiau... Argi ne Lietuvos veidrodinį atspindį matome?

Kaskart šiurpstu, ar tik nuo vakar niekas neapmokestino mano puodelio, į kurį pilu rytinę kavą, šaligatvio, kuriuo einu į darbą, ar šypsenos, kurią retkarčiais vis dar sugebu padovanoti praeiviams ar artimiesiems. Šiurpstu, kad nematau nei vieno šviesos spindulio tunelio gale. Nors esu energingas ir motyvuotas, darbštus ir imlus jaunas žmogus, vis labiau abejoju, ar esu reikalinga savo valstybei. Jei jau prieš porą metų buvo kalbama apie „protų nutekėjimą“ į užsienį, dabar tai jau nesuvaldomas reiškinys – krūva jaunų, energingų ir išsilavinusių žmonių masiškai traukia svetur, tikėdamiesi, jog net ir krizės kamuojamos užsienio valstybės sugebės pakilti ir visiškai neužsmaugs tavo gyvenimo ir neužbrėš linijos tavo ateičiai. Galbūt prireiks nemažai laiko jai pastatyti, tačiau yra bent VILTIS, galimybė.

Visai neseniai susirūpinę demografine Lietuvos padėtimi, valdininkai „paskatino“ mamas gimdyti – socialinės garantijos daugelį pastūmėjo gausinti šeimą. Tačiau dabar tokio sprendimo tie patys valdininkai purtosi. Šiurkštus palyginimas: dabar net katę ar šunį įsigyti yra pakankamai „prabangus“ sprendimas, ką jau kalbėti apie naujagimius...

Aukštojo mokslo reformos daugelį atgrasė nuo studijų – pinigine prasme prabangios studijos, o jų kokybę vertiname tik neigiamoje amplitudėje... Bankai grasina, jog paskolą verslui ar būstui dabar gauti sunku net „patikimai ir saugiai“ atrodančiam klientui. O jaunas žmogus jiems apskritai nepamatuojamos rizikos grupėje. Peržvelgus Darbo biržos skelbimus matyti, jog ir verslininkai neadekvačiai vertina žmogų – siūlomas 800 litų atlygis ir reikalavimai: keturios užsienio kalbos, nuosavas automobilis, 3-5 metų patirtis konkrečioje sferoje...

Tad kokią ateitį aš matau? Nykią, skaudžią ir velniškai pesimistišką. Nematau ateities, nebemoku svajoti tikėdamasi, jog ją apskritai turėsiu. Kartais apima jausmas, kad lengviau jau nusidirčiau odą čia pat ir pakločiau kaip auką politikos grandams, nei laukčiau, kol jie po gabalėlį lupinės patys, kol nieko nebeliks... Skaudžiai ir ilgai. 

Nevalia purkštauti, jog nesuprantu, kad sunku visame pasaulyje – suvokiu tai. Tačiau mano pastebėjimu, kitos valstybės stengiasi užkurti ekonominį variklį, po lašelį į jį varvinti degalų, o ne blokuoti ratus. Juk aprūdiję po kiek laiko jie net nebesugebės pajudėti iš vietos...

Tad dabar gūžčioju pečiais, nežinodama kokio šiaudo griebtis – jų jau nebeliko sraunioje sunkmečio upėje. Nežinau kaip reaguoti, kai į rinkimus neina jaunimas, teigdamas, jog nebemato vilties, jog kažkas pasikeis. Nedrįstu jų kaltinti – juk vaizdūs pavyzdžiai rodo, jog net uraganines permainas link šviesaus rytojaus žadantys politikai greitai įkrinta į karšto, garuojančio, skanaus ir sotaus srėbalo „bliūdą“ ir prilimpa taip, jog net iškrapštyti sunku – kitaip, nei musę iš barščių. O jei kuris ir iškrapštomas, neria į savo devintą dangų primenančią, svetimais pinigais susikurtą oazę kokio nors nacionalinio parko viduryje ar ežerėlio pakrantėje ir leidžia savo sočias dieneles su būriu parankinių, toliau jiems uždirbančių n-ženkles sumas.

Nebemoku slėpti nevilties ir horizonte ieškoti vilties kyšulio. Nebeįstengiu gyventi ir dirbti valstybėje, kuriai aš tik – papildoma burna, besikėsinanti į sukauptus turtus. Pavargau nuo valdininkų požiūrio, jog „mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“ – šiandieną pratempsime, o kaip rytoj bus – nusispjaut... Nusibodo jaustis, jog kilnūs vyrai dirba dėl manęs, o aš kaip nenuovoki pilietė savyje keliu klausimus, pasipiktinimus ir savotišką tylų maištą „prieš sistemą“. Suvokiu, jog valstybė – tai vienetas, ir kol mes būsime susikibę petys į petį, tol išgyvensime, tačiau svajonės be stimulo nebūna. O stimulas ir viltis jau seniai emigravo... kažkur labai toli.