Pietūs „Kampe“ – kaip pas mylinčius senelius kaime

Linas LIEŽUVIS

 Jeigu manytume, kad ta kavinė ar restoranas yra geras, kuris veikia visus metus, tuomet ir kavinė „Kampas“, įsikūrusi Gintaro gatvės 43 numeriu pažymėtame name, yra būtent tokia – gera. Bet „Kampas“ yra viena iš nedaugelio kurorto senųjų kavinių, į kurią įėjus apglėbia ir kitas jausmas – namų aplinkos, jaukumo.
Mano dėmesį patraukė tai, kad čia nuolat per pietus užsuka garbaus amžiaus senolė, virtuvės darbuotojai įteikia iš namų atsineštą puodą ir netrukus ji spūdina iš „Kampo“ su pietumis.
Sunkoka tai būtų įsivaizduoti kitoje kurorto kavinėje ar restorane.
Vasarai kavinė jau priėmė savo darbą išmanančią padavėją, bet rudenį, žiemą ir pavasarį joje visus pasitinka pusamžis kavinės padavėjas-barmenas, tikrasis „Kampo“ veidas. Atsiprašau kavinės savininko pono Tomo – nors kavinėje esu dažnas svečias, dar nespėjau sužinoti padavėjo-barmeno, nuolat geranoriško, ramaus kaip Tibeto vienuolio ar inteligentiško kaip vyresnės kartos rašytojo, vardo.
Kavinėje – nedaug staliukų, nes kavinė – maža, bet žiemą ji itin jauki, nes nuolat krosnyje poška malkos (jos kraunamos prie „pečiuko“ ir kartais kvepia sakais.) „Kampas“ tokiai kavinei turi palyginti didelę lauko terasą, kuri, skirtingai nei dauguma kavinių J. Basanavičiaus gatvėje, veikia iki vėlyvo rudens. Ir vėl – ramus kaip belgas padavėjas-barmenas niekada nebumbės ir nesuvirpins iš nepasitenkinimo kaktos, kad net lapkritį ar kovą tenka šių eilučių autoriui į lauką nešti dienos pietus ar arbatą.
Jeigu jums aplinka – ne itin svarbi, o jus pirmiausia į kavinę ar restoraną atvilioja maistas, jis „Kampe“ – geras. Porcijos – nemažos, daržovės, net gilią žiemą, – šviežios. Jeigu taupote, kavinė gali pasigirti gera kaina – dienos pietūs ne sezono metu kainuoja apie tris eurus.
Kaip minėjau, „Kampe“ pasijusite tarsi už užstalės pas savo senelę – tokį jausmą žadina ne tik kaimo trobos interjeras (kavinė įrengta gyvenamojo namo pirmaj