Skelbimai
Palangos tiltas
Palangos miesto laikraštisJūsų miesto balsas
SkelbimaiĮdėti skelbimą
Miestas

Po „Dingusių natų“ premjeros mažieji žiūrovai klausė: „O kada pamatysime dar?“

„Dingusios natos“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
„Dingusios natos“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

„Žiauriai gerai!“ – taip po Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Teatro salėje įvykusios Ramūno Kaubrio režisuoto muzikinio spektaklio vaikams „Dingusios natos“ premjeros jį įvertino mažieji žiūrovai. O į klausimą, ar norėtų spektaklį pamatyti dar kartą, pakalbintos jaunosios žiūrovės atsakė nedvejodamos: „Eisime, o kada?!“

Spalio 4-ąją pirmą kartą žiūrovams parodyta muzikinė pasaka pagal Juditos Vaičiūnaitės pjesę, kuriai muziką sukūrė Jonas Baltokas. Maždaug valandą trunkančioje istorijoje netrūksta paslapties, dainų, žaidimo ir net detektyvo elementų. Iš fortepijono pabėgusios natos Do ir Re virsta Donata ir Renata, o jų pėdsakais leidžiasi įvairūs istorijos personažai. Tuo pat metu virš fortepijono pakimba žiurkės grėsmė – ji grasina instrumentą sugraužti.

Paslaptinga muzikinė istorija

„Šią pjesę savo kūrybinėje bibliotekoje turėjau gal 15–20 metų. Kai atsirado galimybė kurti spektaklį vaikams, pagalvojau, kad dabar pats laikas ją ištraukti. Džiaugiuosi, kad ši veikla finansuojama gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams“, – pasakoja režisierius Ramūnas Kaubrys.

Jį Juditos Vaičiūnaitės kūrinys patraukė žaismingumu ir vaikams svarbiomis temomis. Čia kalbama apie draugystę, empatiją, baimę, gebėjimą būti savimi ir suprasti kitą. Tačiau režisierius nesiekė spektaklio paversti pamoka.

„Norėjau vaikams parodyti gražią, gerą istoriją, kurioje yra paslapties, nuotykių, muzikos ir netikėtų dalykų. O tai, ką iš jos pasiimti, tegul kiekvienas atranda pats“, – sako R. Kaubrys. Jis sąmoningai nekeitė pjesės esmės ir nebandė jos dirbtinai „atnaujinti“. Pasak režisieriaus, svarbiausia buvo rasti gyvą scenos kalbą, kuri šiandieniniam vaikui būtų suprantama ir įdomi.

Scenografė Kristina Voytsekhovskaya scenos erdvę kūrė tarsi neužbaigtą vaikų spalvinimo knygą. Joje palikta vietos ne tik spalvoms, bet ir pačių žiūrovų vaizduotei. Vaizdinėje spektaklio kalboje susitinka iliustracijos, spalvinimo knygelės estetika ir miesto vaizdai. 

Kostiumus sukūrė Laura Ruškytė, choreografiją – Taurūnas Baužas. Režisierius šiam spektakliui sąmoningai telkė naują, daugiausia Klaipėdos krašto kūrėjų komandą. „Man buvo svarbu suburti žmones, su kuriais galėtume ieškoti savo spektaklio kalbos. Vaikų spektaklyje labai svarbus gyvumas, atvirumas, energija, gebėjimas klausytis vienas kito ir, žinoma, klausytis vaikų“, – sako R. Kaubrys.

Muzika šiame spektaklyje - tarsi pačios istorijos dalis. Bardas Jonas Baltokas sukūrė spektaklio muziką, o dainose daugiausia skamba Juditos Vaičiūnaitės tekstai. Vienos dainos žodžius parašė pats kompozitorius. Spektaklyje norėta ne tik dainuoti, bet ir pažadinti vaikų smalsumą muzikai, natoms ir instrumentams.

„Jeigu po spektaklio vaikas pasakys: „Aš noriu išmokti groti“, man tai būtų labai didelis įvertinimas. Tačiau nenorėjome daryti muzikinės pamokėlės. Muzika turi tiesiog sudominti“, – sako R. Kaubrys.

Donatos vaidmenį sukūrė Greta Matuzaitė-Archipova, Renatos – Živilė Chankevič, Žiurkės – Vilija Gruodytė, Katino – Rokas Žuolis, Šikšnosparnio – Ramūnas Zebleckis-Šeputis. Spektaklyje taip pat vaidina Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos moksleivis Joris Klimašauskas, Muzikantu spektaklyje tapo kompozitorius Jonas Baltokas.

Berniuko vaidmuo patikėtas Renaldui Radavičiui – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos fortepijono klasės ir Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniui. Scenoje jis ne tik vaidina, bet ir groja fortepijonu.

„Grojančio berniuko ieškojome gana ilgai. Abu spektaklyje vaidinantys vaikai – Renaldas ir Joris – turėjo didžiulį iššūkį scenoje vaidinti tarp suaugusiųjų aktorių. Tačiau abu su šiuo iššūkiu, regis, puikiai susitvarkė ir organiškai įsiliejo į spektaklio komandą. Man buvo labai įdomu stebėti, kaip vaikai auga šio kūrybinio proceso metu“, – pasakoja režisierius.

Auga kartu su publika

Spektaklis auga kartu su publika. Vaikai ir jų tėvai tam tikrose vietose kviečiami dainuoti, atsakyti, reaguoti ir įsitraukti į veiksmą. Vieni vaikai iškart garsiai atsiliepia į tai, kas vyksta scenoje, kiti pirmiausia stebi, o įsitraukia vėliau. Tačiau gyvas žiūrovo atsakas keičia kiekvieną spektaklį.

Premjerą stebėjusi žiūrovė Vilija Šuklytė ypač išskyrė būtent šį gyvą ryšį su publika. „Smagus, mielas ir labai geraširdiškas spektaklis. Nustebino, kad tėvai įsijungė į veiksmą pamiršę savo amžių (juokiasi). Žavūs kostiumai – apgalvoti iki smulkmenų ir puikiai išpildyti. Spektaklis labai „Ramūniškas“, nulemtas ilgam gyvavimui. Šauni visa komanda“, – sakė žiūrovė.

Gitana atkreipė dėmesį į spektaklio vizualumą ir aktorių kuriamus personažus. „Spektaklis kupinas ryškių spalvų, žaismingų formų, aktorinių etiudų ir dainelių. Dėmesį patraukė Vilijos Gruodytės kuriamos Žiurkės bei Ramūno Zebleckio-Šepučio Šikšnosparnio duetas. O Berniukas – scenos žmogus, su daugiau nei jis pats pasakančiomis rankomis“, – sakė Gitana Gugevičiūtė.

Aštuonerių metų dukrą į spektaklį atsivedusi Eglė Vilkienė taip pat liko sužavėta. „„Dingusios natos“ ir man, ir mano aštuonerių metų dukrai labai patiko! Nuotaikinga, muzikali, įtraukianti istorija. Lyg vyšnaitė ant torto – berniukas, grojantis rojaliu! O aktorė, vaidinusi Renatą, tiesiog nuostabi“, – sakė žiūrovė.

Virginija Kochanskytė po spektaklio pastebėjo ne tik mažųjų reakcijas, bet ir tai, kad muzika su žiūrovais išėjo iš teatro kartu. „Po spektaklio smagu girdėti mažųjų žiūrovų gausius plojimus ir jų vertinimus – „žiauriai gerai!“. Į klausimą, ar dar kartą eitų, jaunoji „Svajonės“ teatro aktorė Elžbieta su sesute Elisa džiugiai atsakė: „Eisime, o kada?!“. Labai malonu klausytis mylimos poetės Juditos Vaičiūnaitės istorijos, jautriai išgyvenamos ir išdainuojamos puikių aktorių. Nuoširdus ačiū spektaklio režisieriui Ramūnui Kaubriui ir visai kūrybinei komandai už žaismingą, dainingą, įtraukią atmosferą – dainavome ne tik drauge su artistais, bet ir visą kelią namo“, – sakė V. Kochanskytė.

R. Kaubriui svarbu, kad spektaklis nebandytų vaikui paaiškinti, kaip jis turi galvoti ar jaustis. Jo manymu, vaikams šiandien reikia ne mažiau, o gal net daugiau istorijų, kuriose galima pačiam susikurti savo atsakymus apie pasaulį. „Žinoma, vaikai gyvena ekranų pasaulyje, bet tai nereiškia, kad jiems nebereikia gyvos istorijos, paslapties, nuotykio ar stebuklo. Geras pasakojimas vis dar veikia. Norėčiau, kad po spektaklio vaikas kažką išsineštų – gal jausmą, gal mintį, gal klausimą, o gal tiesiog norą dar kartą pažvelgti į pasaulį smalsiomis akimis“, – sako režisierius.
 

Sandra Žemaitytė

Komentarai 0

Parašykite komentarą

Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.

Pateikus komentarą, įrašytas vardas arba slapyvardis, tekstas ir jūsų IP adresas bus išsaugoti bei paskelbti viešai. Kaip tvarkome duomenis.

Komentarų kol kas nėra.

Taip pat skaitykite