...Grįžus iš įkalinimo man dar ketverius metus neleido tęsti antrame kurse nutrauktų studijų, nes pase buvo įrašas „položenija o pasportach“, draudžiantis gyventi universitetiniuose miestuose. Išvažinėjau ne tik Kauną, Vilnių – ir Leningradą, Maskvą, Gardiną, bet veltui. Davęs kyšį, pasinininko prašiau, kad pakeistų įrašą – sakiau, kad pamečiau pasą, bet viršininkas pastebėjo ir vėl įrašė. Vilniaus dekanas lietuvininkų ir sakė ieškoti užtarėjų. Kreipiausi į rektorių, rinkimų atstovą, į CK. Pagaliau laimingo atsitiktinumo dėka prasigėręs buvęs viršininkas buvo priimtas dirbti drauge su manim MTS ekspeditorium. Jis padėjo teisme panaikinti įrašą. Tačiau po keturių metų Vilniaus sekretoriatas atsisakė priimti, nes buvo per ilga pertrauka. Dariausi dokumentų kopijas rusų kalba vykti į Leningradą. Bet – lamingas sutapimas: partijos sekretoriaus pavaduotojas klasės draugas pakalbėjo su sekretorium ir prašė palikti dokumentus. Apie tai pasakiau ir dekanui, kuris dėstė sunkiausią discipliną anatomiją. Vėl nuo pirmo kurso. Per devynis metus viskas buvo užmiršta... Sėdėjau auditorijose iki vėlyvo vakaro... Buvau apgyvendintas bendrakursio ruso KGB atstovo pas jo tetą salione sudedamoje lovelėje, bet grįždavau tik miegoti... Nors II kurso žiemos sesija buvo išlaikyta, bet dekanas neužskaitė, nedavė nei stipendijos, nei bendrabučio. Per egzaminą klausinėjo tol, kol nepasakiau vienos sausgyslės prisitvirtinimo. Parašė trejetą, o daugiau nei pusė gaudavo dvejetus. Kitus 3 išlaikiau penketais... Beveik visi egzaminai vien penketeai, o valstybiniai tik penketai. Taigi tik atsitiktinumo dėka tapau gydytoju.
Dirbau labai daug – ir mokiausi ir įgijau neurologo I kategoriją ir psichiatro I kategoriją. Išeiginėmis ir naktimis dirbau GMP. Tada dirbom be felčerių, patys leidom vaistus. Dirbau virš 2 etatų.Ketvierius metus gyvenau nešildomoje mažoj verandikėj, sienas apsikaliau antklodėm. Kai skyrė butą, staiga pakeitė į dabartinį, kur laiptinėje gyveno 2 stribai, milicininkas, žydas politikas, kad būčiau prižiūrėtas...
Buvo viskas. Labai norėčiau kada nors visus atsiminimus sudėti į knygą. Kad ateities kartos žinotų, ką teko galbūt patirti seneliams.
Edvardas Skritulskas,
buvęs politinis kalinys.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.