„Savo gyvenime vadovaujuosi auksine taisykle – neprievartauk savęs“

Prieš gerą dešimtmetį Individualistų menininkų grupei vadovaujantis dailėtyrininkas, tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, pasakojęs man apie menininkų kūrybinį kelią, kartojo: laisva valia išreikšti save per tik kiekvienam suprantamas menines formas yra moto, kuriuo menininkai gyvena ir kuria. Tada, tik išsivadavus iš sovietinio lagerio, buvo sunku suvokti apie žmogaus esybėje glūdintį auksinį grūdą, kurio dėka jis tapo, kuria muziką, augina balandžius, keliauja, tobulėja profesinėje srityje, gimdo vaikus, sodina sodus, stato namus ir t.t. Žmonės, tarsi bitės, nepaliaujamai nešdami į avilius nektarą sukuria tai, kas gydo jų kūną ir sielą. Toks mūsų, besisukančių Žemės planetoje, judėjimo dėsnis. Nevalia jo nepaisyti.

Užtrenkus duris
Kai namuose sienos pasidaro per ankštos – imu į rankas lagaminą ir uždarau namų duris. Mano kelionės tikslas – Braitonas. Tai – vienas gražiausių Jungtinės Anglijos Karalystės miestų, įsikūrusių prie Lamanšo sąsiaurio. Miesto pavadinimas kilęs iš „Bartolomėjaus ferma“ pavadinimo (Beorhthelmes tūn). Maždaug 1700 metais žvejų miestas ėmė garsėti gydomosiomis vandens procedūromis, o karalius Jurgis IV, apsilankęs Braitone ir įsimylėjęs šį miestą, pastatė čia rūmus.
Tris dešimtmečius statytas karališkasis paviljonas, su itališku, indišku ir kinišku stiliumi šiandieną tapo miesto simboliu ir daugiausiai turistų lankoma vieta (per metus ją aplanko iki 40 tūkst. žmonių). Kadangi miestas prie jūros yra puikioje geografinėje padėtyje (pusantros valandos kelio iki Londono), tai jau aštuonioliktame amžiuje turtingi žmonės čia pirko žemes ir statė sau vilas. Mieste gyvena daug įžymių žmonių.
Kitas, ne mažiau įdomus Braitono simbolis – sudegęs šimto keturių metų senumo Braitono tiltas. Tilto griaučiai, išlindę iš vandens paviršiaus, primena braitoniečiams apie gaisrą, sunaikinusį šį unikalų statinį. Šiandieną šalia jo burzgia traktoriai. Statybininkai ruošia aikštelę būsimai „Braitono akiai“, kuri iškils visai netrukus ir bus pati aukščiausia visoje Jungtinėje Anglijos Karalystėje. Londono apžvalgos ratas – 433 pėdų (132 m), Blackpool – 381 pėdos (116 m), Porsmouth - 361 pėdos (110 m.), Weymouth – 174 pėdų (53 m), Brighton – 453 pėdų (138 m).
Braitonas yra žymus gėjų paradais. Prieš dešimt metų man, atvykusiai iš nedidelio provincijos miesto, buvo truputį keistoka žiūrėti į netradicinę orientaciją išpažįstančias žmonių minias, kurios „plaukė” Braitono gatvėmis, skanduodamos pagrindinį šūkį: „Esame tokie, ir Dievas mums atleis”.
Miestas su akmenuota pajūrio juosta – labai gražus naktį. Naktinis miestas viliote vilioja atvykusius ir vietinius žmones pasilinksminti naktiniuose klubuose,  restoranuose. Skambant gyvai muzikai žmonės linksminasi iki paryčių.
Braitonas – menininkų miestas. Visas pajūris „nusagstytas” mažomis meno galerijomis. Mano kelionės metu Braitone vyko miesto festivalis. Jis priminė kurorto atidarymo šventę Palangoje. Tentais dengtose palapinėse žmonės gali įsigyti menininkų darbų, suvenyrų, ar išgerti bokalą alaus. Pajūrio pakrančių kavinėse skamba gyva muzika. Savo kūrybos dainas atlieka jauni dainininkai. Žmonės, susėdę kavinėse, ar čia pat ant akmenų prie jūros, poilsiauja, o vaikai krykštauja jiems skirtose puikiai įrengtose vaikų žaidimų aikštelėse. Mieste nėra šurmulio, nėra didžiulio turgaus ir pompastikos. Festivalis pasižymi puikiu estetiniu skoniu.

Buda
Grįžtant į namus aplankiau pagal Temzės upę įsikūrusį Battersea parką Londone. Šimtmečius skaičiuojančiame ir užimančiame 200 arų žemės plote prie ežero įsikūrusi meno galerija, vaikų zoologijos sodas, teniso kortai, mašinų stovėjimo aikštelės ir didžiulės erdvės intensyviam sportui bei ramiam žmogaus poilsiui. Ne taip lengva parką visą apeiti, todėl kiekvieną šeštadienį, esant geram orui, vyksta nemokami važinėjimosi riedučiais mokymai. Parkas su savo fantastiniais fontanais, žaliomis erdvėmis, specifiniais žemaūgiais augalais teikia atgaivą dideliems ir mažiems.
Japoniška pagoda (daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vienas nuo kito skiria stogeliai), turinti „Peace“ („Taikos“) Pagodos pavadinimą, pastatyta parko prieigose. Jos viduryje stovi Budos skulptūra. Ji saugo ir laimina visus azijiečius, gyvenančius Didžiojoje Britanijoje.
Teko skaityti, jog saulei tekant vienas budistų vienuolis nuo savo namų Battersea parke eina iki „Peace“ Pagodos paupio daužydamas būgnus ir kartodamas „Daimoku“. Taip jis kviečia prisijungti visus žmones rytinei maldai. Džiugu, jog milijoniniame mieste yra parkų, kurie „sušildyti“ tikinčiųjų malda.
Trumpa mano kelionė baigėsi. Grįžau tam, kad netrukus vėl išvykčiau. Nieko nuostabaus, juk gyvenimas – tai ilgas kelias namo. 

Irena VALUŽĖ
https://irenavaluze.wordpress.com/