„Šiandien – didelė šventė...kad jus vėl matau“

Tada, kai niekur žemaitiškų provincijų statybvietėse ar „renovavietėse“ nebuvo melsvų lauko biotualetų, kai joks lietuviškas vaikas nesižvalgė į kompiuterinius „Porno-portalus“, kai garvežys „Lietuva“ buvo be priekabiaujančio triraidžio „TSR“...
Tada dabartinis Kelmės rajono laikraštis „Bičiulis“ nebuvo laikraštis, bet „organas“ „Komunistinis žodis“. Jame kurį laiką korektoriumi spaustuvėje dirbo buvęs kaimo mokytojas, mažumėlę jau žilai „apipelijęs“ nuolankus, mandagus, net poetiškai pamaldus vyras – Slavinskas, o vardu niekas jo nevadinom, tik, menu, apie vyną sušnekus su draugu Mikalčium, tas nuramindavo: „Palauk, tuoj korektūrą skaityt atneš Brolelis, tai jis ir vyno parneš...“
Taip ir vadinom korektorių „Broleliu“. Nes toks buvo ir pats pirmasis jo kreipinys į bet kokį vyrą: „Broleli“... Sušildantis žodis, jei ir šiandien prisimenu. Dar gražiau Slavinskas pasakydavo: „Broleli, šiandien – didelė šventė, kad aš jus vėl matau...“ O kilstelėjęs prieš saulėtą langą paskutinę „skubančio vyniuko“ stiklinę, tardavo: „Sudiev“. Dar paaiškindavo: „Broleli, niekad nesakyk „Iki pasimatymo“. Aš nesakau. Nes nežinau, ar kuri nors mašina iš didelio jų srauto tarp Rygos – Karaliaučiaus, einant į spaustuvę, manęs nenudauš. Taškas be kablelio. Jokio „Iki pasimatymo“, draugai korespondentai“, – atšvitęs nuo pigiausio – stipriausio vyno džiaugsmo neslėpdavo gyvenimui neabejingas, mandagusis Brolelis Slavinskas.
„Šiandien – didelė šventė... kad jus vėl matau“... Kas taip Palangoje ištaria ŠIANDIEN? Žinau, bet pirštais perskaičiuoju: su aviacija širdies pulsais susijęs muzikantas, išmintingų anekdotų žinovas, genetiškai komunikabilus jau irgi senelis Stasys Simonaitis (gražiai sutariantis su TA PAČIA).
Tai ir neseniai Senojo Turgaus gatvėje mums su žmona maloniai nusišypsojusi, be abejo, šiltų žodžių nepagailinti, Palangai sava ir daugeliui šeimų vaikų labai daug gero davusi, „šimtmetį“ miesto savivaldybės vaikų tarnybai vadovavusi Emilija Lapėnienė. Irgi gražiai sugyvena su TUO PAČIU savo žmogumi. Labai visada geidžiu Palangos Horizonte pamatyti ir Anielę plius Joną Brindzas. Tada, kai neturėjom pinigų, o buvom visi turtingi. Ir juoktis mokėjom, ir giliamintiškus slavų kilmės anekdotus prieš valdžią „zaprasta išsilukštendavom“. Bet nepamatėm jokiuose „šunkeliuose“ nei etikos, nei logikos, mandagumo, savigarbos, sąžiningumo ir noro šiltai pabendrauti kasdienybės rutinoje.
Gera dūšioje, kai nuo Sodų gatvės atšvytuliuoja ypač išsilavinusios, nes Likimo, gyvenimo pašaukta šviesotyrai, bibliotekų knygoms, buvusios (ir šiandien nepamirštančios!) Vidsodžio netoli Šatrijos augintinės Elzbietos Meškauskienės skrybėlė. Fantastika! Žydintis rododendras. 1978-04-25 – 1988-09-01 ši elegantiška ponia dirbo Palangos miesto bibliotekoje.
Prisimintina ir Angelina Komarova, kurios širdies pedagogines tradicijas subtiliai tęsia Nijolė Sabaliauskienė. „Šiandien – didelė šventė, kad aš jus vėl matau... Daug gaivaus vasariško darbštumo su savim Palangai atveda Teresė Malūkienė, Kostancija Strikienė. Kiekvieną, kas padeda gyventi, Palanga, pasak a. a. išmintingo dailininko Juozo Meškio, yra „vieno kambario butas, kuriame turime išsitekti visi mamų vaikai“. Tai kartojo ir Jonas Vaišė, Edvardas Žiba, Genovaitė Čeporienė, Romualdas Valantinas, Danutė Nazarovienė, Boleslovas Normantas, Audra Lukauskytė, Vytautas Žvilaitis, Napaleonas Maselskis, Jonas Šipalis, Liudas Saldūnas, Antanas Butkus, Stasys Povilaitis, Albertas Žulkus. Kas sakė, kad jų nėra? Jie mums paliko save. Tęsias diskusija su KIEKVIENU, kūrusiu Palangą, negailėjusiu jėgų pasirinktuose darbuose. Mes kasdien gerbkime ne tik savą, bet ir kitų nuomones, moralinę sveikatą, sielos ramybę, švelnų gerumą, kuris pavasariškai pakylėja Kasdienybės skrydžiui mažą ir didelį Palangos šeimoje „Pasakoje“, „Ąžuoliuke“, „Žilvine“ ir visose jaukiose miesto mokyklose.
Sveiki, sulaukę mūsų pasiilgusio Rugsėjo.

Šviesėja Lietuvos dangus,
Nes palangiškiai stengias,
Jie kantriai įveikia vargus –
Gyvi, kaip jūros bangos!