Sukako vieni metai, kai į Anapilį iškeliavo Gediminas Griškevičius

Liepos 13 dieną sukako vieni metai, kai į Anapilį iškeliavo nepakartojamas rašytojas ir palangiškis Gediminas Griškevičius

Visiems buvęs labai gerai dėl savo linksmų plaučių, pokštų ir aštrios plunksnos žinomas rašytojas, publicistas, visuomeninkas Gediminas Griškevičius, net ir miręs, nepalieka visų abejingų.

„Oi, kaip pasiilgau Gedimino,“ – tokius žodžius „Palangos tilto“ redakcijoje esame išgirdę ne iš vieno palangiškio.

Iki pat mirties Gediminas kovojo su sunkia liga, tačiau, net ir prašomas artimųjų, pasirinko labiau pasyvų ligos gydymo būdą. 

Gediminas buvo didelis „Palangos tilto“ bičiulis: laikraštyje paskelbė dešimtis ir šimtus straipsnių. 

„Koks stebuklas!” – emocingai šūkaudavo į „Palangos tilto“ redakciją užsukęs G. Griškevičius, į rankas įduodamas kelias pumpurėtas šakeles. 

„Palangos tilto“ redaktoriui jis nuolat atnešdavo akmenukų – keisčiausių ir įdomiausių – nuo pat jūros, o jo gimtadienio ir darbo metinių „Palangos tilte“ proga padovanodavo savo piešinių su šmaikščiais palinkėjimais.

„Esu Širvio ir savo žmonos kūrinys,“ – apie svarbiausius žmones, formavusius jį kaip kūrėją ir asmenybę, Gediminas kalbėdavo su užsidegimu. 

Jo žmona Vlada taip pat jau iškeliavo paskui Gediminą, netrukus po vyro mirties...

G. Griškevičius žurnalistei Ligitai Sinušienei pasakojo, kaip kaip neplanuotai prieš daugiau nei tris dešimtmečius su šeima atsikėlęs į Palangą –  žmona gydytoja gavusi paskyrimą dirbti ką tik pastatytame „Lino“ baseine – čia nė nesitikėjęs žurnalistinio darbo gauti. 

„Tais laikais Centro Komitetas neleido miestui leisti laikraščio, kol jis neturės 20-30 tūkstančių gyventojų. Tad važinėjau dirbti į Klaipėdą. Staiga 1990 metų gruodį nuvilnija žinia, kad Palanga ruošiasi turėti laikraštį. Bronius Martinkus, Rimantas Mikalkėnas tada sakė: „Turėsim savo laikraštį, rasim pinigų, ir viską, ko reikia“. Tarp kandidatų į redaktorius buvo dvi moterys – dabartinė „Vakarinės Palangos“ redaktorė Tamara Zaiceva ir Danutė Mukienė, dabar – Lietuvos muziejų informacijos centro vedėja. Visai netikėtai buvo pasiūlyta ir man dalyvauti. Savivaldybė buvo pažadėjusi redaktoriui 3 kambarių butą Palangoje skirti, o aš butą turėjau, netgi keturių kambarių, tad man tas „prizas“ ir nebuvo reikalingas. Balsavimas vyko Kurhauzo salėje. Gavau 23 balsus“.

Pirmajam kurorto laikraščiui G. Griškevičius redaktoriavo pusantrų metų. Pareigų pats atsisakęs. „Išėjau pas Tomkų, į laisvus korespondentus. Nes čia, Palangoje, prasidėjo privatizavimai. Labai prašė daug faktų nutylėti, buvo siūlomi dideli pinigai. O aš į Lukiškes nenorėjau eiti, ir galvojau, kaip vaikams į akis pažiūrėsiu. Velniop tada ir 10 Dievo įsakymų, jeigu į tokius reikalus veltis. Prabilo „širviška“sąžinė, kurios nei pamesi, nei pragersi, o ir išgėręs nepamirši,“ – atviravo Gediminas.

Kalbėdamas apie žurnalistiką, samprotavo: „Dabar aiškiai suprantu – tada nereikėjo protingai rašyti, tik gražiai. Apskritai laikraštis nėra gyvenimas, laikraščiai visi ideologizuoti. Tais laikais turėjome vienintelį cenzorių redakcijoje, kurį galėjome ir apsukti, o dabar kaip apeisi visus? Dabar – nebe jausmų laikai. Rašantieji iš širdies – jau muziejiniai. Reikia turėti švarią sielą. Ir man sakydavo, kad esu per švelnus, per kuklus, kad turiu būti įžūlesnis. “.

Vis dėlto rašymas Gediminui buvo pats didžiausias narkotikas. Bet G. Griškevičius dirbo ir Palangos botanikos parke, ir Gelbėjimo stotyje. 

Gediminui buvo 72 metai...

„Palangos tiltas“ redakcija