Sulaikyti istorijos vėją: Mokytojos Emilijos Adiklienės raštai apie pajūrio kraštą

Šią moterį, 1932 m. atitekėjusią iš Sidabravo krašto, tačiau gilias šaknis įleidusią čia, Palangoje, net patys kurorto senbuviai vadino Kraštotyra. Ir ne be reikalo – vieniems ji buvo gerbiama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, paskatinusi vaikystėje išskleisti sparnus literatūriniam talentui dar mokyklos suole, kitiems – veikli kraštotyros draugijos vadovė, nuo 1966 m. nuolat būrusi miesto bendruomenę pažinti jūros kraštą, užrašyti jo istoriją ir gyvąją atmintį paversti rašytiniu palikimu, tretiems – meno saviveiklos vadovė. Palangos viešojoje bibliotekoje saugomas gausus ir įvairialypis jos rašytinis palikimas.

Lituanistės posūkis link kraštotyros prasidėjo Palangos vidurinėje mokykloje, dirbant su vaikais. Ryškiausiu žiedu tapo moksleiviškas neperiodinis žurnalas „Birutės tėviškė“, kuriame pasirodė vaikų rašiniai apie Palangą, jų dienas jūros vėjų perpučiame kurorte, dar gyvai alsuojančiame žvejiškos kasdienybės buitimi ir būtimi. Žinomi išlikę vos keturi numeriai, ėję 1937–1940 m. Tačiau jie – pirmosios bangos, nedrąsiai išsiliejusios Emilijos raštuose apie pajūrio kraštą. Nors straipsnių autoriai – moksleiviai, mokytojos indėlis – svarus. Šis žurnalas puikiai iliustruoja, kad rašytinis E. Adiklienės palikimas neapsiribojo vien asmeniniais rankraščiais, bet apėmė ir jos atliktą bendruomeninį bei pedagoginį darbą, dokumentuojant Palangos kraštą.

Šiandien, žvelgdami į E. Adiklienės rašytinį palikimą, saugomą Bibliotekos kraštotyros fonde, matome – jai pavyko apčiuopti ir sulaikyti bėgantį laiko bei istorijos vėją ir palikti mums neįkainojamą Palangos mikroistorijos archyvą. Jo išliekamoji vertė kasdien vis labiau auga. E. Adiklienės palikimas yra ne šiaip atsitiktiniai užrašai, o sistemingas, pagal sociologijos metodiką atliktas tyrimas. Dokumentinio paveldo didžiąją dalį sudaro nematerialiojo kultūros paveldo fiksacija, ikonografija. Fotografijos šiame kontekste taip pat priskiriamos dokumentiniam, taigi rašytiniam, paveldui, nes jos dažnai gausiai anotuotos, beveik visos yra rankraščių ir kraštotyros darbų priedai, turi paaiškinimus. Užrašai suteikia nuotraukai teksto statusą.

Rašytinis E. Adiklienės palikimas yra gausus ir įvairialypis tiek forma, tiek turiniu: panašu, kad Emilija nuosekliai tirdama Palangą, rašė miesto istoriją suliedama senbuvių pasakojimus ir jai prieinamus dokumentus archyvuose, bibliotekose. Šiandien mažai kas bežino, kad daugelis senųjų miesto dokumentų nuorašų, saugomų Palangos viešojoje bibliotekoje, yra parvežti iš bibliotekų Vilniuje. Ten išsirašytos smulkiausios žinios apie Palangą, padarytos įvairių šaltinių kopijos, pavyzdžiui, matininko Slėmerio Palangos situacinio plano, datuojamo XIX amžiaus pabaigoje taip pat 1816 m. Palangos inventorinio sąrašo. Galop per ją atgalios sugrįžo ir šmaikštusis, grafo Vladislovo Tiškevičiaus iniciatyva, leistas „La Limande“, šiemet skaičiuojantis 140 metų jubiliejų ir leidžiantis mums Palangos spaudos istoriją skaičiuoti nuo 1886 m. Jis vertingas ir informacine prasme, ne tik kaip spaudos istorijos artefaktas. Iš jo mes sužinome, kada, pavyzdžiui, Palangoje įrengta pirmoji teniso aikštelė, kokį sportą laisvalaikiu mėgo aristokratai, kaip rengėsi, kuo kvepėjo ir apie ką plepėjo.

Vertingiausia E. Adiklienės rašytinio palikimo dalis yra jos užrašyti senbuvių pasakojimai. Jie surinkti per kelias skirtingas ekspedicijas, tiriant senąją Palangos architektūrą. Pasakodami apie save, savo trobas ir bočius, kurie jas statė, senbuviai nejučia papasakojo ir kuo vertėsi, ką valgė, kaip rengėsi, kuo tikėjo, ką veikė, kaip rūkė žuvį, kiek jų tilpo statinėje užsūdyti žiemopi, kiek vėžių Roužėj buvo, ką žvejojo ten būdami vaikai. Pasirodo, vėžių sriuba buvo išskirtinis ir poilsiautojams siūlomas patiekalas, o senoji upės vaga buvusi švari, srauni – plaukti mažiesiems mokytis tinkama. Jūron vaikai be reikalo nelįsdavo, bet apie jūrą liko daug pasakojimų. Vėjų krašto istorijos išliko žvejų atmintyje, raidė po raidės sugulė į tekstus. Ir E. Adiklienės mokinio, tapusio žinomu Lietuvoje rašytoju, Igno Pikturnos, dirbusio direktoriumi Lietuvos kino studijoje, sužiūrėta iš legendų ir pasakojimų supinta istorija tapo scenarijumi, pagal kurį pastatytas vaidinimas apie Palangą. Sėkmingas. Net valstybinėje televizijoje nufilmuotas, ir sulaukusį tiek pagyrimų bei garbės raštų! Kraštotyros fonde bibliotekoje išliko daug spektaklio nuotraukų ir pats scenarijus, kuriame ūdos, strigtai, tinklai ir baldės bei kita šiandien jau archajiška buitis, tačiau vis tik savastis, užfiksuota.

Ką reiškia būti palangiškiu? Koks jis? Ką reiškia būti pajūrio krašto žmogumi? Visa tai galima suvokti skaitant Emilijos Adiklienės rašytinį palikimą, kurio sklaida rūpinasi Palangos viešoji biblioteka per etnokultūros metraštį „Palangos langai“. Nuo 2018 metų kas antrus metus, Palangos miesto savivaldybės finansuojamas, bibliotekoje rengiamas, metraštis. Jame spausdinamas ir jos rankraštinis palikimas pasiekia plačią visuomenės dalį, atliepia Palangos senbuvius, kurie nori papildyti, pasidalinti istorijomis, kurios pasakoja Palangą ir istorija plečiasi, auga, pildosi, šakojasi.

                      Šiandien iš jos rankraštinio rašytinio palikimo žinomiausia yra ekspedicija apie Palangos senbuvius ir jų sodybas. Iš esmės tai yra Palangos virsmo žemėlapis, kuriame dar susitiko senoji ir kurortinė Palanga, šalia surašyti senieji ir naujieji gatvėvardžiai, kurie per miesto istoriją keisti nesyk, matę visko: miesto suvokimo, tapatybės lūžius, valstybingumo ilgesį, užgimimą, praradimą, atkūrimą. Gatvėvardžiuose gyveno ir gyvena Palangos istorija, ją saugo – kalba, žodžių namai. Šiais metais apie gatvių pavadinimų kaitą buvo surengta konferencija, kurioje skaityti keturi skirtingi pranešimai ir aktualizuota Emilijos Adiklienės rankraštinio palikimo dalis. Konferenciją finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

                      Jei jau kalbam apie kalbą, verta paliesti dar vieną svarbų Emilijos Adiklienės asmenybės sluoksnį – ji buvo lituanistė, aukštuosius mokslus baigusi Lietuvos universitete (šiandien – VDU), taigi, kalbą ji pažino, jos mokėsi, visą gyvenimą kalbos mokė ir kitus. Tarp jos moksleivių yra žinomų Lietuvoje rašytojų, žurnalistų, pasaulio lietuvių bendruomenėje vertinamų profesorių. Jiems kalba, kaip ir jai, tapo įrankiu duonai uždirbti. Tačiau kas žino, kiek talentingų literatų žuvo per Antrąjį pasaulinį karą, kiek jų buvo ištremta ir liko amžiams šaltoje Sibiro žemėje. Jų šiandien niekas nebesuskaičiuos, tačiau grįžusieji per kalbą nutiesė atminties tiltus tarp ten ir čia. Ešelonų seserų pasakojimai užrašyti knygose, leido likti, išlikti istorijos skersvėjuose.

Kalba svarbi buvo ir Jakševičių šeimoje, kurioje augo ji pati – Emilija Jakševičiūtė, Adomo ir Agnieškos dukra. Iš Kriaukėnų dvare augusio Jakševičių ketverto, trys vaikai savo gyvenimą susiejo su kalba. Emilijos brolis – žurnalistas, rašytojas Vytautas Benjaminas Jakševičius, iki 1937 m. žinomas Vytauto Alanto slapyvardžiu, parašė ir išleido daug knygų, vadovavo Lietuvos žurnalistų sąjungai, buvo vyriausiasis „Lietuvos Aido“ redaktorius, apie jį yra išleista didelės apimties monografija. Kitas Emilijos brolis vardu Algirdas Lietuvoje buvo žinomas pedagogas ir teatralas. Apie Algirdą Jakševičių lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra išleidęs monografiją skambiu pavadinimu: „Algirdas Jakševičius – teatro poetas. Iš Lietuvos teatro praeities“. Taip, kaip per Algirdą Jakševičių galima aptarti Lietuvos teatrą, taip per jo seserį Emiliją Adiklienę – Palangą. Tylos siena nuo pasaulio anksti atsitvėrė tik vienintelė Emilijos sesuo, kuri atsisakė odontologijos profesijos ir pasirinko vienuolės kelią.

Šeimos, tęstinumas – svarbus Emilijos Adiklienės rankraštinio palikimo nuolat atsikartojantis leitmotyvas. Jai rūpėjo ne tik žmogus, bet ir žmogaus būvis tarp žmonių, todėl savo darbuose ji atsigręžė į krašto senbuvius, tradicijas, gyvenimą ir sugyvenimą mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta, kuriame laikas ištįsta tiek, kad gali sugalvoti ir pravardę kaimynui. Iš pirmo žvilgsnio tai kelia šypseną, tačiau žvelgiant iš kalbos perspektyvos, pravardžių užrašymas daug pasako apie tai, kuo gyveno pajūrio kraštas, kaip sugyveno, kaip vienas kitą jautė, kas buvo svarbu.

Svarbūs, anot Emilijos, buvo žiburėliai. Taip vadinasi vienas ciklas iš jos rašytinio palikimo, apimantis asmenybes, kurios nepaskendo gyvenimo kasdienybės pilkumoje, liko visuomeniškos, bendruomeniškos, mylėjo tautinę kultūrą, turėjo grožio pajautą. Ir pati Emilija buvo tvirta, darbšti moteris. Apie tokius ir rašė. Dalį šio ciklo rašinių jau galima perskaityti etnokultūros metraštyje „Palangos langai“: apie medžio meistrą Igną Vilką, dalyvavusį ir vietos teatro saviveikloje, apie krašto žolininkę Zuzaną Kaunienę, apie siuvėjus, kurių pasakojimuose, per vaikystės atsiminimus, grįžta krašto žaidimai, patarlės, priežodžiai. Žiburėlių pavadinimas susišaukia su Lietuvos Respublikoje egzistavusia „Žiburėlio“ draugija, kurią uždraudė sovietai, tačiau pats žodis ir jo dvasia išliko kaip rezistencinis kultūrinis kodas. Kraštotyrinėje veikloje tai apėmė bendraminčių branduolį, rinkusį senąsias dainas, tautosaką ir tarpukario Palangos istoriją. Dvasine atrama sugrįžta keliuose rankraščiuose pasikartojanti Pelikso Bugailiškio citata: „Kiekvienas lietuvis mylįs savo tautos praeitį turi būti kraštotyrininkas.“ Sovietmečiu oficialioji ideologija bandė ištrinti tarpukario Lietuvos kultūrinę atmintį. Citata sovietmečiu veikė kaip tylus pasipriešinimo manifestas. Ji suteikė kasdienei, kartais pavojingai kraštotyros veiklai (senų dainų, sodybų, istorijų rinkimui) gilesnę, ideologijai nepasiduodančią prasmę – tai tapo pilietinės pareigos išraiška.

Taigi, rašytinis Emilijos Adiklienės palikimas nėra stichiškas, nors ir gausus – miesto istorijos Emilija ieškojo žmonėse, jų pasakojimuose apie namus, buitį ir būtį. Sudėjo tai į kelis brandžius, nuoseklius pasakojimus, kurie apjungia visą jos veiklą: veikalą apie Palangos praeitį, skirtą miesto jubiliejui, muziejaus kūrimo istoriją, pjesę „Ant krašto marės, Palangos miestelėj“, apjungiančią krašto folklorą. Už savo veiklą kraštotyrininkė buvo įvertinta ir apdovanota. Jos rašytinis palikimas šiandien saugomas keliose miesto kultūros įstaigose. 2014 m. biblioteka, gerbdama didžiąją E. Adiklienės svajonę, muziejui perdavė gausų beveik 1000 vienetų rinkinį, iki tol saugotą bibliotekoje. Jį sudarė įvairūs juodraščiai, dokumentai, eskizai, brėžiniai, nuotraukos. Tačiau E. Adiklienės šeimos narių dėka Palangos viešąją biblioteką 2019 m. vėl pasiekė didžiulis rinkinys, kuris šiandien jau archyvuotas, inventorintas ir prieinamas visiems, kurie domisi mokytojos Emilijos Adiklienės rankraštiniu palikimu, dažnai tampančiu įvairių parodų dalimi. Šiuo metu bibliotekos renginių salėje eksponuojama Palangos viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkės Linos Rakauskienės parengta paroda „Ta pati gatvė, kita Palanga: Vytauto gatvės kaita fotografijose“, kviečianti pažvelgti į besikeičiantį miestą. Pagrindinę parodos dalį sudaro XX a. 8-ajame dešimtmetyje Emilijos Adiklienės organizuotos kraštotyrinės ekspedicijos metu surinkta medžiaga, dokumentuojanti senąsias Palangos sodybas, kurių istorija siekia laikotarpį iki XX a. Ekspozicija papildyta XX a. pradžios ir tarpukario Palangos vaizdais bei vėlesnėmis XX a. Vytauto gatvės fotografijomis. Skirtingų laikotarpių vaizdų sugretinimas leidžia stebėti ne tik konkrečios gatvės, bet ir visos Palangos virsmą, padeda atpažinti vietas, kurių dalis jau yra pasikeitusi ar išnykusi. Vytauto gatvė čia tampa savotiška laiko ašimi, kurioje susitinka skirtingi Palangos istorijos sluoksniai.