Šventų Velykų rytą Velykų varpai virš pavasario klonių prikėlė gyvybę naujam atgimimui

Šventų Velykų rytą

Velykų varpai virš pavasario klonių
Prikėlė gyvybę naujam atgimimui.
Šventovėse glaudžias palaiminti žmonės, 
Malda prisilietę prie Kristaus likimo.

Apsigaubė širdys tiesos aureolėm,
Gerumo daigus ryto saulėn iškėlę.
Pradingo erdvėj, neužmatomuos toliuos
Apgaulės ir negandų tamsūs šešėliai.

Ir krinta sietynų lietus iš aukštybės
Į pirmąjį žiedą, į medį šakotą.
Velykų aušroj Gėrio žvaigždei sužibus,
Iš naujo pražysta tikėjimo sodai.

Kol dar esu

Kol dar esu, turiu kilnių svajonių,
Kad žemė būtų graži, mylima.
Norėčiau, kad visi pasaulio žmonės
Gyventų taikiai kaip darni šeima.

Kol dar regiu, norėčiau pamatyti
Pasaulio stebuklus kituos kraštuos,
Kur rūmai ir šventovės auksu švyti,
Kur pasinerčiau nuostabiuos žieduos.

Kol dar girdžiu, man norisi klausytis
Giesmių paukštelių vakarais rytais,
Ošimo jūros ir dūzgimo bitės,
Viliojamos kvapniais, saldžiais žiedais.

Kol dar einu gimtos šalies takeliais,
Paženklintais triūsu, mielais vardais,
Nesu kaip talismaną savo dalią
Lankom, šilais ir Nemuno krantais.

Kol dar širdis krūtinėj meilę tiksi, 
Nors spaudžia vasarų našta pečius, 
Tvirtai žinau – savam kely paliksiu
Įmintas pėdas, ištartus žodžius.

Albinas Antanas Kazlauskas

Velykos

Švenčių būną įvairiausių,

Šiandien aš tavęs neklausiu,

Nes žinau, kad tai Velykos –

Džiaugsmo, meilės šventės tikros.

Ką jos reiškia, visi žino,

Kad Kūrėją nukankino.

Kryžiaus kančią Jis turėjo,

Už visus kaltus kentėjo.

Motina skausme paskendo.

Užtarimo ji neranda,

Nors Jeruzalė žinojo,

Kad Jis kaltas, tik kartojo.

Nukryžiuotas prisikėlė –

Jau visi galvojo – mirė.

Džiaugsmą, viltį mums grąžino –

Šitą dovaną mes žinom.

Todėl skaudžią kančios dieną

Susimąstome kiekvienas –

Jo gerumas begalinis –

Visus glaudžia prie krūtinės.

Maldomis mes Tau dėkojam,

Darbus savo Tau aukojam,

Kad kiekvieną naują rytą

Ačiū Tau – visi sakytų.

Jonas Brazdžionis