Tikrų palangiškių užkaboriuose...

Palangos miestelėnai teigia, jog tikras palangiškis yra tas, kuris gimė šiame mieste ant Baltijos kranto. Tačiau ar to pakanka? Ar tik įrašas „Palanga“ asmens dokumentuose, kur pažymima gimimo vieta, jau leidžia vadintis garbingu palangiškio vardu, ir kalbėti už daugelį kitų, tikrai ne mažiau vertų šio vardo? Atsakymas paprastas: ne, nepakanka. Reikia dar ir labai nuoširdžiai mylėti savo miestą, savo kraštą, jį puoselėti, labiausiai rūpintis ne kur nors palaukėje augančiais brūzgynais, lyg neįkainojamu perlu, o čia pat, šiapus ir anapus savojo kiemo tvoros esančiais daug didesniais lobiais.

Deja, kai kurie Palangos verslininkai meilę savo miestui, savo bendriesiems namams supranta tik nupieštą ant banknoto. Jiems nesvarbu nei kitų tikrųjų palangiškių problemos, nei visų miestelėnų bendri reikalai. Tad ką jau bekalbėti apie meilę savo krašto kultūrai, o ypač istorijai?

Praėjusį ketvirtadienį, šviečiant šiltai pavakario saulutei, pasivaikščiojome ten, kur neblizga spalvingos „tikrų palangiškių“ restoranų, viešbučių iškabos, kur vargu ar kada nors užsuka kultūringas poilsiautojas. Paėjėti reikėjo labai nedaug – gal tik 15-20 metrų į kairę nuo prestižinės J.Basanavičiaus gatvės. Ton pusėn, kur, ačiū Dievui, dar galima pamatyti tūkstantį metų menančias senąsias, reliktines kopas. Šiandien dar galima, bet ar jos tebebus rytoj?..

Bet kuris, ne tik Lietuvos, gyventojas galėtų pavydėti J.Basanavičiaus gatvėje įsikūrusių restoranų, kavinių šeimininkams išpuoselėtos tvarkos. Dabar, tik pradedant įsibėgėti vasaros sezonui, visur spindi ideali švara ir tvarka. Tačiau tai – tik paradinė pusė...

Palangiškis architektas, Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus straipsnyje „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“ rašė: „Įdomiausias gamtos darinys, labai primenantis žmogaus sukurtus įtvirtinimus, yra šalia J.Basanavičiaus gatvės. Šių paslaptingų pylimų pjūvyje, padarytame archeologų, nebuvo jokių žmogaus rankų darbo pėdsakų, o šurfai ir gręžiniai parodė, jog ir aikštelėje nėra jokių kultūrinių sluoksnių. Tų „įtvirtinimų“ atsiradimo kaltininku reikėtų laikyti pajūrio vėjus, kurie, senųjų palangiškių pasakojimu, virš šioje vietoje buvusio žvejo Erliaus daržo tvorų supūtė taisyklingos formos smėlio kopas.“

Taip archeologas kalbėjo apie senąsias reliktines kopas, jau skaičiuojančias apie tūkstantį metų. Gaila, bet restorano „Elnio ragas“ šeimininkui, taip skambiai pavadinusiam savo įstaigą ir labai energingai kovojančiam už medžių išsaugojimą Palangos apylinkėse, tai nė motais. Atvirkščiai, kamuojamas nenumaldomo noro turėti kuo daugiau, save vadinantis Palangos senbuviu žmogus pasikėsino į reliktines kopas ir negailestingai jas niokoja.

Senosios reliktinės kopos kenčia ne nuo vieno žmogaus, sėkmingai plėtojančio restoranų verslą J.Basanavičiaus gatvėje. Jei žmogus save vadina Žemaičių kultūros draugijos nariu, vadinasi, būtent kultūros ir jos šimtmečius skaičiuojančių vertybių išsaugojimas turėtų būti svarbiausias prioritetas. Deja, apie tai viešbučio „Lašas“ gaspadorius galvoja kitaip. Jam, matyt, reliktinės kopos, šalia kurių Palangos krašto istoriją šimtmečiais kūrė senieji pajūrio gyventojai, yra tik paprasta smėlio krūva.

Kiekvienas verslininkas, ypač savo verslą sukūręs J.Basanavičiaus gatvėje, kasmet stengiasi kuo labiau pasipuošti, pasidabinti naujomis spalvomis. Tačiau ryškiai raudonos lūpos ir graži suknelė ne visada yra tikrasis paveikslas. Tvarkingas „Prekybos centras“ iš prestižinės kurorto gatvės pusės nė iš tolo neprimena šio vaizdelio. Arba atvirščiai, žiūrint viskuo užgriozdintus balkonus sunkiai įmanoma įsivaizduoti, jog jau kitoje pastato pusėje blizganti parduotuvė...

Ar pietaujant „Elnio rage“, gurkšnojant vyną kiltų mintis, kad visai netoliese gali būti štai toks „kariškas vaizdelis“? Vargu. Viduje bei „paradinėje“ pusėje nieko panašaus nepamatysite. Tačiau sugalvoję sužinoti, kur yra ir kaip atrodo reliktinės Palangos kopos, geriau tokios minties atsisakykite, nes teks pasižvalgyti ir po minėto restorano užkaborius...

Šioje, medžių pavėsiais nuostabioje vietoje kažkada vaikščiojo, ant vieno iš reliktinių kopų pastatytoje altanoje gurkšnojo arbatą nepalyginamai kultūringesni žmonės. Tačiau iš anų laikų išliko tik nežymūs pėdsakai. Šiandien dažnai galima išgirsti nemažai Palangos valdžią bei komunalininkus liaupsinančių žodžių: esą, jų dėka puikiai tvarkoma J.Basanavičiaus gatvė, kasdien ir kitomis gatvėmis važinėja birbiančios šluotos. Atrodytų, kad kurorte sunku būtų ir su žiburiu surasti didesnę šiukšlę.

Taip manantys apsirinka. Tik keliolika metrų pasitraukus nuo prestižinės Palangos gatvės atsiveria štai toks vaizdelis. Netoliese vaikštinėję palangiškiai teigė, jog aplinkos tvarkdarių čia nepastebėjo nuo pat sezono atidarymo dienos, o gal ir dar seniau juos matė...